Lady, you don't know shit about shit.

from the road to the sea to the sky

puodelis kakavos tarp delnų, vilnonės kojinės slystančios ant marmurinių grindų, šiek tiek problemų, šiek tiek streso, šiek tiek tradicinio žiemos pradžios išsiblaškymo ir visi pradeda kraustytis iš proto, nors ir lauke sninga. mat sniegas yra ženklas, kad nieko nėra amžino ir viskas ką iš tiesų gyvenime darai, tai tempi laiką nuo gruodžio iki gruodžio iki gruodžio. 

Pirmąją pastraipą visada lengviausia parašyti. O ką rašyti toliau? Ar ir vėl vardinti gyvenimo detales, kurios galbūt nieko nepakeis, o galbūt ir yra viskas? Ar užsiminti kaip nejauti mėlynėmis nudaužytų kojų, negali pajudinti nušalusių pirštų, tačiau vistiek sėdi lauke ir alsuoji mėtinius dūmus kurie kažkodėl tave džiugina, galbūt dėl to, kad su jais iškvėpi ir realybę, bent jau akimirkai. 

- Aš galiu paskeisti,- išgirstu tylų, menką balselį, kuris tarsi adata perverė mano krūtinę. Ne. Tu to padaryti negali. Žmonės nesikeičia. Mums lemta likti tokiais, kokie esam, mums lemta rinktis arba būti pasmerktais su tokiais pačiais kaip mes, o kitus išmesti iš savo pasaulio tarsi pasenusias sąskaitas. Nors ką čia besakius, juk ribos ir taisyklės neegzistuoja, neegzistuoja ir gėris ar blogis, tiesiog mes patys viską sprendžiame, nors gal kiti viską sprendžia už mus, mes juk tokie menkučiai jog net keista, kad galime būti pastebėti. 
Koks šiaip skirtumas, kam ta prasmė? Kam tos teisės, kam reikia statuso visuomenėje, kam reikia individualybės, jeigu tu tiesiog gali... pasikeisti.

Ką gi, leiskite man šiandien gyventi, paskutinis kavos puodelis ir lekiu. Nežinau kur, galbūt amžinybės link,  galbūt į kavinę ten kur sėdėjau nežinia kiek savaičių prie moterų jaunais veidais ir senomis rankomis, galbūt į tą sumaištį keliantį sniegą, kurio staiga nebeliko. 

mes esam, ir tiek, ir tai, kas atsitinka, atsitinka, ir tiek

Jeigu gali pabusti kitu laiku, kitoj vietoj, kodėl negali pabusti kitu žmogumi?

Lapkritis - toks mėnuo, kai tavo pirštai nuolat kvepia mandarinais, o mėnulis tave vis lydi nors jo ir nematyt. Atrodo visada bandai rasti bent spindulėlį šviesos, tačiau ji išsilydo su gatvės žibintais, Kalėdų dekoracijomis ir su kone kiekvieno praeivio žiebtuvėliais (nors ir kiek teigtų, kad jo neturi, jis vistiek kažkaip atsiras tavo striukės kišenėje). Ant kiekvieno kampo tik spragt spragt spragt spragt spragt. Juk niekas tavęs nemato tamsoje.

O galbūt aš taip ir toliau sėdėsiu prie lango įkišusi savo alkūnes tarp virtuvės žaliuzių ir siūbuosiu savo praplikusias rankas, paskui pastebėsiu merginą ir prisiminsiu, kur ją jau mačiau (čia tik man nuspręst ar sapne, ar mano vaizduotėje ar kažkur dešimt mylių nuo Salt Leik Sičio), nužiūrėsiu jos švarią mokyklos uniformą ir ilgas juodas kojines, jos bespalvius plaukus ir bespalves akis, jos išbalusį veidą, sielos tylą ir nuogybę, prikąstą lūpą tarsi ji slėptų visą savo biografiją. Savo raudonomis rankomis ji suspaudžia arbatos puodelį (įsipila pieno, nes kitaip viskas liks tas pats) ir mąsto apie gyvenimą ir apie tą vieną pokalbį su tuo vienu žmogumi, tada kažkaip įtikina save, kad iš tiesų tapo visuomenės auka. Savo valią ji ir taip atidavė numeriams, tad kodėl čia nepasėdėjus ant traukinio begių ir nepasigrožėjus plazdojančiais lėktuvais? Tegul ir toliau niekas jos nesupras, nei ji pati, nei jos rašytoja, nei jos lemtis. 

nu bet ne

Tas, kad neturi pabaigos, nėra tikra.
Ar jums esa tai buvę, kad besiklausant kokios nors dainos pašiurpsta oda? Ta viena melodija skamba mano galvoje, visas kūnas virpa lyg po dešimt kavos puodelių ir ekstazio nakčių, kurių galbūt dar net nebuvo. Ir staiga tu supranti, kad pasauliui siunti visai ne tą žinutę, kurią norėtum, kad negali pasiaiškinti, nes nemoki ir negali kalbėti. Bet juk kartais ratilai ant nekalto veido papasakoja daug daugiau negu nuobodi istorija.

ir kaip galima į tą melodiją tiek daug sutalpinti

Klausausi laužo šviesos ir tiesiog drebu. Tai mane gąsdina, kaip galima kažką taip mylėti? Ir man norisi grįžti į tuos laikus, kai kalbėjom ne apie save ir ne apie kitus.

viskas iš naujo

blanki šviesa, primerktos akys ir keli neišplauti kavos puodeliai. atsikeli vien tam, kad vėl eitum miegoti. tada viskas ir išsitrina. nes tos prarastos valandos niekada nieko nebepakeis.
ar yra amžinybė? nes atrodo, kad aš dabar joje įstrigau. jeigu po mano mirties viskas iš tiesų pasikeis? tokiomis dienomis nėra didelio skirtumo ar mirsiu po penkiasdešimt metų ar po keturių dienų. manau jau pasakiau viską, ką norėju, pamąsčiau viską, ką reikėjo, pakeičiau visus įmanomus gyvenimo kelius.
  
ir
pati
tapau
vakumas

Kur dabar man sukti? Kur link? Ar paskęsti nematerialioje realybėje, reikšmių reflekcijoje? Man reikia atsakymo į paprastą klausimą: kas dabar?  Užtenka man tų perdirbtų asmenybių, kurios nežino apie ką kalbą, kurios diskutuoja ne apie idėjas, ne apie įvykius, o apie kitus ŽMONES kaip aš ŽMOGŲ kaip tu kas šioms BŪTYBĖMS davė TEISĘ??? mažos jų mintys. siauras ir jų gyvenimo kelias, nors ką gali žinoti. Pasaulyje nieko negali žinoti. Etika neegzistuoja, gėris ir blogas yra tik mitai. Iš kur mes žinom, kas yra gera, o kas yra bloga? Pati visuomenė nusprendė, privertė laikytis nurodymų. O jeigu aš manau kitaip?

Mes lėkėm pro rugių laukus, pro medžių šakas, pro spindinčius ežeros, pro žvaigždėtą rugpjūčio dangų, pro debesų skliautus, bėgom nuo visuomenės tik tam, kad suprastume, jog mes patys ir esame visuomenė. Mes esame ta blogio dievybė, mes esame ta abstrakcija, ant kurios visi niršta.

manau, kad jau baigiau. galbūt. čia tik mano mintys. jūs mano mintyse. nekreipkit dėmesio. koks skirtumas. sveiki atvykę, ar dar nepasimetėt? aš jau seniausiai klaidžioju.

kas egzistuoja?

laiko nėra, yra tik laikrodžiai
sėdėjau toje pačioje, tačiau skirtingoje vietoje ir laukiau kada pasibaigs kažkas, ko gal dar net nėra. per lotynų pamoką rašiau haiku (mano smegenys kaip reikiant buvo paplautos), per istoriją miriau, o per geografiją atradau gyvenimo tikslą. o paskui gyvenimas dar kartą prasidėjo iš naujo.
prie manęs priėjo žaliaplaukė hipė ir sušnabždėjo į ausį: "Kas egzsituoja?" dabar, kai pagalvoju, nesu tikra ar jos plaukai buvo žali. ir ar tai tikrai buvo mergina. nežinau ar ji iš viso egzistavo. gal tai buvau aš pati, metempsichozės reiškinys, gal tai buvo pranašas ar mano atvaizdas tuščiuose oro sluoksniuose. kas egzistuoja, kas egzistuoja... niekas negali astakyti šito klausimo. žinoma galima pasirinkti lengviausią kelią ir tapti ateistu, netikėti į jokias dievybes ir toliau pūti savo materialiame pasaulyje.
pažiūrėk į save dabar pat. sėdi vienas už mokyklos vartų ant purvino šaligatvio, lauke tylu ir šalta, tu vienas rūkai ir save vadini filosofu, nes turi savo nuomonę. esi parazitas pasauliau, nes kaltini visuomenę, nors pats esi visuomenė. ir taip pat, esi įsitikinęs, kad žinai viską. atmerk akis. žmogaus protas nėra pajėgos suprasti visatą, mūsų stebėjimai ir eksperimentai neatskleidžia tikrovės, o paprasčiausiai ją sukuria. grįžk atgal į transcendetinis erdves.

amen

mačiau merginą

su kryžiumi 

aplink kaklą

jos plaukai nekvepėjo

bažnyčia

tačiau jos klubai buvo

 tarsi

 dievas 

įdomu ką galvojo jos kunigas

įdomu ar tas kryžius

aplink jos kaklą

man reiškia daugiau

negu reiškia jai 

✞Δ

Mano vienintelė problema yra realybė. Nes su ja niekas nesirimuoja. Visi rimai netikri. Niekas kitas neegzistuoja. 
Pabudau žiemoje tarsi būčiau sutryptas sniegas po tavo mėlynėmis ant kojų. Atrodo viskas vėl prasidėjo iš naujo, viskas tas pats, tačiau kažkodėl nieko nebeatpažįstu, net savo atvaizdo veidrodyje. 
- Kas tu tokia?! - rėkiu iš visų plaučių ir trenkiu į stiklą. Šis sudūžta. 
Nes po visų ilgų valandų, po visų molinės masės apskaičiavimų, trigonometrijos uždavinių, po nebesuskaičiuojamų cigarečių, tu visai pasimeti. Gyveni, tačiau nežinai kodėl. O atsakymo niekas nežino.

lolololololol

vaizdas

kartą gyveni daili, plona šviesiaplaukė, kuri turėjo viską, ko tik užsigeisdavo. jos tėvas buvo turtingas verslininkas, o mama - išlepinta jo žmona. mergina turėjo ir vaikiną, ir prabangią mašiną ir marias draugų. ji niekada neliūdėjo ir neverkė. viskas buvo tobula.

tačiau žinote ką? tai liūdniausia istorija, kokią tik esu girdėjusi. nes mūsų gyvenimo sunkumai, mūsų klaidos, mūsų praeities randai, visos tamsiosios mūsų pusės ir paverčia mus žmonėmis, o ne realistiškomis lėlėmis iš Merilendo.

kas per naktys. tu girtas, o aš išprotėjus, tad kas mus parves namo? susilieja miestas ir pastatai išsilydo, tu nubrauki prakaito lašus.
visos ribos sulūžta, mes tik šluojame jų liekanas ir jose maudomės, tarsi patys pašieptume save. šis jausmas užpildo tuštuma tavyje, kaip cigaretės ar meilė. o tada ir supranti, kad turi viską, ko reikia ir kad suradai tą žmogų, kuris tavęs visą gyvenimą ieškojo. 

aš visada mirštu savo sapnuose

apleistama betono priemesčio rajone, ten kur skalbimo milteliais kvepiančios namų šeimininkės kabina sintetiką tarybiniuose balkonuose ir tyliai rūko, ten kur tiesiog teka mašinų dūmai ir užtvindo mūsų smegenis ir įsivaizduojamus pasaulius, gyvena visų mūsų klonai. jie tokie patys kaip mes, tačiau visiškai skirtingi. juk šiandienos visuomenės šūksnis yra "išsiskirk, kad pritaptum". ir aš pati ten atsiradau, kur namai vienas kitą užstoja, kur civilizacijos erozija tarsi banga užlieja visas dykumas ir jas paverčia dar vienu prekybos centru. šitame pasaulyje eutanazija yra šventa kaip pagonybė, o kiekviena provokuojanti idėja tampa nauja religija. sveiki antvykę į dabartį. prašau prisijungti.
kur dingo visi tikri veidai ir tikros sielos? ar jos nėrė į nerį, į cigarečių nuorūkų gelmes, į kurias žvelgė kone kiekvienas padaras? aš jų niekur nebematau, tarsi ir vilnius, ir briuselis byra pro pirštus ir sutrypia mūsų viltis ir dvasios revoliucijos. geros jums nakties, nes po kelių minučių ant tilto turėklų stovės dar vienas jaunuolis suplėšytais džinsais, kuris turėjo viską, tačiau tai buvo niekas. vandenyje sublizgės jo žiebtuvėlis. juk kai ateina pabaiga, tik tada viskas prasideda.

sometimes the blues is just a passing bird

dazed and confused. juk pasaulis yra milžiniškas dūmų debesis, kurį rūko visi tarsi alsuotų orą. jis kvepia ted nugent gitaros stygomis, tačiau aplinkui muzikos nei girdėt nei regėt. galbūt aš pati įžvelgiu tik tas pačias juodas mašinas, kurios praūžia pro mano pėdas. o ką aš čia veikiu?
ar lėktuvų ūžesys ir mašinų pypsėjimas mane atitraukia nuo realybės? juk per pastarąsias dienas mano smegenys kaip reikiant sinchronizavo nesvarbius paistalus. galbūt aš kaip paukštis sparnais išsukinėtais netūpiau savo distancijos pusiaukelėje ir (netyčia) tapau visuomenės auka. kažkur pasąmonėje aš vis dar ant ramunėmis padengtos žolės, kažkur 99 km nuo Stokholmo, kažkur 99 km nuo betono džiunglių ir sintetikos, kažkur, kur niekada nesu buvusi, tačiau viskas atrodo taip pažįstama, tikra ir neįrėminta. galbūt tai tik haliucinacija, tačiau ji amžina. 

  

jeigu jūs laukiate ženklo, štai ir jis.

baltosios sienos sindromas

Tuštuma. Šiandien pabudau ligoninėje, kurios niekada nepripažinau kaip savo namais. O dabar visur tuščia.

Liko tik baltos sienos, kartoninės dėžės ir dulkės. Jokių apklijuotų spintų, jokių plakatų su Eifelio bokštu, jokių nuotraukų. Kažkada aš čia gyvenau.

Rutinoje paskendę žmonės kaip aš visada ieško išsigelbėjimo. Jie nori pakeisti savo gyvenimą ir žengti didelį žingsnį į priekį. Aš irgi to troškau, tačiau dabar, kraunant paskutinius daiktus į dėžes, suprantu, kad vis dėlto gyvenimas rutinoje nėra toks blogas. Šis namas buvo dalis mano vaikystės, kurios niekada nepamiršiu. Todėl ir taip sunku atsisveikinti su šiomis sienomis. Jos man labai daug reiškė.

Vakar pradėjau viską krauti. Teko išmesti daug vaikystės prisiminimų tiesiai į šiukšlių dėžę. Laikas sukurti naujus.
Tai bus šviežia pradžia. Tą sakau kiekvienais metais, tačiau dabar turiu daugiau entuziazmo nei anksčiau. Nauji namai dar nereiškia, kad turėsiu palikti draugus, mokyklą. Niekur neprapuls ir dangus.
Šiais metais trokštu labiau išreikšti savo laimę ir tapti optimistiškesnei. Juk nenoriu virsti nuobodžia, tuščia, balta siena. 

you know me

kai paskęsti vanduo, uždūsta oras ir pasaulis sudūžta į mažas šukes nebėra noro gyventi. 

ji rūko tik tada, kai būna laiminga, o rašo tik tada, kai būna liūdna. jau mėnesius nieko apie ją neskaičiau. džiaugiuosi už ją, tačiau po truputį ją prarandu tarsi ji byrėtų man pro pirštus kaip pajūrio smėlis. ji kaip vasara - vis tolsta nuo manęs.
kažkada aš buvau tik indigo, tačiau dabar tapau įvairiaspalvė. atrodo pasaulis praskaidrėjo per metus. kažkodėl bijau, tačiau ir laukiu kas nutiks toliau.
vakar važiavau mašina ir žiūrėjau į Belgijos kelią. pasigedau rugių laukų, lietuviškos pievos, dobilų, karvių. mačiau tik žibintus, elektros laidus ir vokiečių senukus. tačiau man tai patiko. bent jau iš Lietuvos parsivežiau nuostabų dangų. 

šiame filme nėra aktorių

Kai naktimis nemiegi, dienos tampa tarsi sapnas. Tu nežinai kas yra realybė, o kas tik tavo vaizduotė, tad su niekuo nekalbi, tik išspaudi miglotą šypseną ir lauki kito vakaro, kada visi prisiminimai išgaruos ir liks tik fotografijos. Tokiomis naktimis gali tapti bet kuo. Gali pavirsti šiek tiek per daug laimingu hipiu, fotografuojančiu kiekvieną gimtojo miesto šaligatvio plytelę, kurią esi užmynes jau kelias begalybes kartų. Gali tapti žmogumi su ryškiai violetiniais plaukais. Ir svarbiausia, gali gyventi taip kaip reikia, gali išsirėkti tyloje, gali pradėti šokti tamsoje ir juoktis, kai visi girdi, kai visi mato, tačiau jiems nė motais, nes jie irgi pusiau gyvi pusiau užmigę, vaikštantys per realybes sapnus, apsvaigę nuo nemigos, juk vasaros pabaiga, reikia atšvęsti su buteliu giros ir lėkšte tinginio. Ir viskas kaip per miglą. Tuoj sugrįšiu prie savo kasdieninės rutinos, kurios šiek tiek pasiilgau, tačiau vistiek nekenčiu. Turbūt pasiilgau kažko nekęsti, pasiilgau nebe tokių malonių popiečių su nebe tokiais viliojančiais kavos puodeliais. Tai kažkoks amžinas ratas, dėl kurio man šiek tiek svaigsta galva. Greitai vasara liks tik užmirštas sapnas, kurį retkarčiais dar prisiminsiu užuosdama tą gundantį migdolų aromatą. 

i'm out of time to become god

Pasakysiu jums vieną dalyką. Šį kartą be jokių metaforų,be jokių užuominų - rėšiu jums nepagražintą mano gyvenimo versiją kaip ją mačiau savo akimis, o ne savo sapnuose ar vaizduotėje. Šią savaitę supratau kažką labai svarbaus, kas, manau, tikrai padarys didelę permainą mano niūrokame gyvenime. Tad ištempkite ausis (šiuo atveju, atmerkite akis) ir klausykite, nes čia gali būti vienas svarbiausių mano įrašų. Be jokių vienkartinių kaukių.
Šios savaitės pradžioje išrūkau į Palangą su artimaisiais laimės ieškoti. Pripažinsiu, buvo labai smagu, pagaliau išvydau jūrą, kuri man suteikė labai daug teigiamos energijos. Tačiau grįžtant duobėtu keliu namo išgyvenau kažką nepaprasto.
Nesupraskite klaidingai, jokio sprogimo ar avarijos nebuvo. Visai atvirkščiai, beveik nieko neįvyko. Tiesiog ramiai sėdėjau mašinoje apsupta mane mylinčių žmonių, klausiausi Aerosmith dainos "Amazing" ir žvelgiau pro purviną stiklą į nepakartojamo grožio saulėlydį, kuris visą dangų nudažė raudona, rožine ir purpurine spalvomis tarsi būtų užsidegęs. O dar rugių laukai, išsidriekę prie visų Lietuvos kelių, tarsi lydėtų kiekvieną automobilį namo.
Nors tai buvo visai nereikšmingas įvykis, kaip tik tada supratau, kad dar niekada nesu buvusi tokia laiminga kaip šią akimirką. Tai buvo geriausias momentas mano gyvenime, kurio neįmanoma aprašyti. Niekada jo nepamiršiu.
Laimės negali suplanuoti. Kelis mėnesius planuojame vakarėlius, susitikimus ir keliones, tačiau tikroji laimė mus aplanko netikėtai. Jau kiek metų aš planuoju savo laimę, mąstau kaip pabaigusi mokyklą pradėsiu gyventi optimistiškai ir linksmai, be jokių rūpesčių. Laimė susideda iš daug mažų dalelyčių, kurios galbūt ir nėra labai reikšmingos mūsų gyvenime. Paprastas saulėlydis, daina, peizažas ir visas pasaulis tampa tobulas, nepaisant visų problemų. Tai buvo tarsi atsisveikinimas su vasara, kurio praūžė taip greitai, tačiau, tiesą sakant, jos dar liko mažas kąsnelis kaip mėgstamiausio močiutės pyrago. O jis visada būna skaniausias.    

talking trash to the garbage around you

kaip sunku kažką rašyti. aš čia, gyvenu debesyse, kurie kas vakarą nusidažo raudonai ir savo atspalviais apsjauna bet kokį meno kūrinį ar instagram nuotrauką. čia auga žolė ir ramunės, čia patys pinasi gėlių vainikai, čia visada groja gera lietuviška muzika, kuri mane nukelia į 2004-uosius. 

palemone sužydėjo visos gėlės
rožės tulpės ir visi kiti žiedai

šie žodžiai visą gyvenimą tūnojo ant mano liežuvio galiuko.

negerai, oi negerai, negerai, oi negerai
kad buvai tu į saulutę panaši
negerai, oi negerai, negerai, oi negerai
man šešiolika tau trisdešimt šeši

kartais tame rojaus kampelyje niūru, lietaus lašai šniokščia tarsi Anhelio krioklys, o tu esi įkalintas ankštame kambarėlyje ant šiek tiek per kietos sofos, ant kurios visos močiutės ir nepatenkintos mamos žiūri kiekvieną žinių laidą per kiekvieną kanalą.

prabėgo metai, o jūs apie mane beveik nieko nežinote ir nežinosite, galbūt aš net neegzistuoju, o esu tik erdvė, viskas ir niekas,  aš esu žmonės, kurie kiekvieną dieną pro mane prasilenkia, aš esu niūrūs pastatai, aš esu padėvėtų drabužių parduotuvės, aš esu spaudos kioskai, aš esu šaligatvio plytelės, aš esu laikas ir oras, ir  vasara, ir iš po kampo viską stebintis ruduo. didžiulis ačiū visiems mano skaitytojams, galbūt tokiems pat  trenktiems kaip aš. 

hey

dar kartą pažiūrėjau Fight Club. turiu pripažinti, šis filmas yra mano Achilo kulnas. kiekvieną kartą vis labiau jį suprantu, jis tarsi atmerkia mano traiškanotas akis ir atveria visai kitokį pasaulį. suprantu savo gyvenimo tikslą, suprantu save, suprantu dalį kitų žmonių. 


šis filmas tarsi geriausio sociologo parašyta psichologinė knyga su daugybė naudingų citatų. jį pamatęs pajunti skirtumą tarp savo ir daiktų vertės.


pakeiskim temą. vasara. kas tai yra? ar tai širšė, nutūpusi ant giros stiklinės? ar tai tyvuliuojantis ežeras? ar tai pastelinis dangus? artimieji man sako, kad reikia kažkuo užsiimti, dirbti, padėti ravėti, rinkti uogas, tačiau man vasara yra tinginystės sinonimas. norisi drybsoti ant žolės, gurkšnoti gaivinantį svarainių gėrimą, kartais atsistoti ir nuskinti kelias ramunes gėlių vainikui ir viskas pagal The Smiths. 


laikas ir toliau kažkur skuba, tavo blogui jau metai ir pagaliau sulauki savo vardadienio, kuris visada reiškia vasaros pabaigą. ką aš čia kalbu.

urbanizacijos kvapas ir pastatų prakaitas

kartais norėčiau sustoti laike ir paskęsti nepažįstamo žmogaus hipnotizuojančiose akyse, išgyventi kažką naujo bei neragauto. šį rytą pabudau ir stebėjau rūką, kaip jis tiesiog tūnojo nuobodžiame ore ir nesitraukė. pastebėjau šiek tiek per daug laimingą praeivį, jis šokinėjo iš džiaugsmo ir negalėjo nustygti vietoje.

'why are you so happy?' paklausiau. 
'because i can be'.
po kelių akimirką žmogus pradingo rūke. 

anyone else feel like flooding their house and swimming in it?

viskas tarsi per miglą. keli prisiminimai, keli besišypsantys veidai, keli žodžiai. ir dar juokas. mano juokas. kažkoks kitoks, nesuvaidintas, tikras. tada - kelias. patenku į kitą pasaulį,man beveik nepažįstamą, tačiau kažkodėl vistiek laikomą namais,ten kur veda visi keliai, ten kur visi gyventojai pažįstami.
viename šio pasaulio kampe - miestas, kitame - miškas, didi Labanoro giria. Staiga atsirandu naujoje mašinoje, dardančioje per rugių lauką. debesys nusidažo raudonais atspalvias ir pastelinis dangaus skliautas apgaubia rugių jūrą. užuodžiu šlapių javų kvapą ir nusišypsau.
- mes netoli,- pareiškia R. 
visi susižvalgome.neturime nė menkiausio supratimo kur važiuojame.
galiausiai sustojame prie seno namuko. R su A išeina į lauką apsižiūrėti. vidutinio amžiaus moteris prieina prie jų, užkalbina.
po kelių minučių R grįžta.
- kai buvau mažas, čia nuolatos važiuodavau su savo broliu. 
išvažiažiuojame iš sodybos. tada išgirstu kaip R sušnabžda A
- matei tą moterį? ji buvo mano vaikystės meilė.
R atrodė keistai sutrikęs. turbūt svarstė ar tesingą kelią pasirinko. juk viskas galėjo būti kitaip.


likusią kelionės dalį apsmąsčiau savo kelią. netinkamas posūkis ir jau būčiau mirusi tūkstantį kartų... tačiau galbūt būčiau ir laimingesnė. mano kelias dar tik mažas takelis.

cold hearted orb/ that rules the night/ removes the colours/ from our sight

kodėl aš negaliu apčiuopti vasaros? gal tai tik abstrakti sąvoka? ar vasara ir yra ką tik nupjautos žolės kvapas, jūros bangos, festivalių šurmuliai? man vasara - tik sapnas. aš iš jo kažkada pabusiu ir atsidursiu realybėje, kuri niūri, šalta, debesuota. o čia giedra. čia groja Lenny Kravitz Fly Away gyvai. čia įrašomi visi prisiminimai, apie kuriuos aš svajosiu sėdėdama prie mokyklos suolų.


i want to get away i want to fly away.


aš jaučiu kaip kiekvienas momentas byra man pro pirštus. aš negaliu jo sugauti, negaliu jo dar labiau prilaikyti. laikas įsėsti į paskutinį metro ir važiuoti į tą pačią, nepaklotą lovą ir griūti į vakarykščius patalus be jokių gailesčių. o gal  negrįžti į tą šaukiančią tylą, gal pasilikti ant šaltos žolės, vienai, apgaubtai žvaigždžių antklodės? gal prie manęs prieis koks nepažįstamas, pasiūlys cigaretę ir pakvies sužaisti kortomis? gal nuskristi į mėnulį ir atgal, gal panerti į magritte debesis ir išsimaudyti danguje? viskas yra įmanoma, tačiau reikia tinkamos perspektyvos. kam laukti tinkamo momento, kai tinkamas momentas laukia tavęs? 


neskubėk gyventi, visi sako. jie nusišneka. laiko daug nėra. atrodo turime visą gyvenimą, tačiau nežinome kiek laiko tai truks. o kai mirsime, pasaulis nei kiek nepasikeis. niekas mūsų mirties nepastebės. saulė švies toliau, mokiniai toliau žingsniuos į mokyklą, aristokratės senutės toliau gurkšnos dietinę kolą jaukiose kavinukėse, Fly Away toliau skambės visame pasaulyje, vasara liks tiks abstraktine sąvoka ir nesustabdomas laikas net neatsigręš mūsų pusėn.

destruction is a form of creation

jaunas juodaodis vyriškis su apdraskyta kuprine ant sprando užsidega dar vieną cigaretę ir žygiuoja į tolį. aplinkui bedvasės, kostiumuotos būtybės tarsi šmėklos susilieja su karščiu ir "starbucks" puodeliais. rūstūs žvilgsniai sekioja kiekvieną vyro žingsnį, juodos akys stebi purvinus apdarus. gaila, kad niekas nežinojo ir niekada nesužinos, kad šis žmogus buvo dievas. ir visą gyvenimą jis praleido su savimi, nesuprastas, smerkiamas, gyvenantis su skaudžia tiesa, kurios niekas neišgirs.


what if god was one of us, just a slob like one of us, just a stranger on the bus trying to make his way home

norėčiau spragtelėti žiebtuvėliu, užmerkti akis ir pradėti linguoti kaip vėjas, kaip medžiai, kaip laikas, kaip erdvė ir taip sustingti amžinybei.


nights in white satin, never reaching the end, letters i've written, never meaning to send...


kas nors palaidokite mane, čia, dabar pat, kad galėčiau mirti pagal šią dainą, kai verkia mano siela, nes niekada nebūsiu tokia tobula kaip ši daina, kaip ši natas, kaip šis akordas. viskas chill. aš jau seniai mirus, tik dabar atostogauju.

untitled

diena mus sutinka ir palieka. ji greita, ji mūsų nelauks. tačiau man tas pats, aš moku kontroliuoti laiką, moku sustabdyti pasaulį ir ištirpti erdvėje ar nespalvotoje nuotraukoje. jaučiuosi nevaržoma, tarsi galėčiau daryti ką noriu, tačiau vistiek kažkodėl parsivelku į namus, krentu ant tos pačios sofos, miegu toje pačioje lovoje, sapnuoju tą patį sapną, ryte kepu tą pačią kiaušinienę. norėčiau viską apversti aukštyn kojom, nuimti tą nereikalingą naštą nuo savo pečių ir pradėti matuoti atstumą - valandomis, o laiką - kilometrais. tegul jau beveik pasiekiamas jūros vanduo nuplauna prakaitą ir išmaudo mane pastelinių debesų sūkuryje, atrodo tuojau įšoksiu į bangas, sudaužysiu porcelianinį vandenį ir vėl atgimsiu. 


- kaip sekėsi?
- normaliai.
- ką veikėt?


kalbėjom. juokėmės. šokom. dainavom. rėkavom. rūkėm. gėrėm. sužaidėm dar vieną kortų partiją. gyvenom.


- nieko,- sumurmu. nieko. nieko? ar verta teršti prisiminimus juos išpasakojant kitiems? ar verta juos pakoreguoti, o tiesą pasilikti sau? ne. šie momentai - tik man. jie įrašyti į mano biografiją. 
momentai iš visų praeitų mano gyvenimų kitose planetose ir visatose sukasi ratu, aplinkui tie žmonių, tačiau aš viena, mane persekioja prisiminimai su tavimi ir be tavęs. aplinkui šurmulys, tiek istorijų, veidų, man nepažįstamų vietų, tačiau aš vistiek pabaigiu savo kelionę ant to pačio suoliuko, su tuo pačiu žiebtuvėliu rankose, su ta pačia cigarete tarp pirštų. pasibaigė dar viena diena.

tobulybė

o dieve o dieve o dieve

šiuo momentu, šią minutę, akimirką virš manęs liejasi tobulas pasaulis - dangus. Jo ryškiai mėlyną skliautą apdengia oranžiniai debesys, tokios spalvos niekada nesu regėjus, tarsi tai būtų ženklas iš dievo, iš likimo, aš visatos. " Laikykis" jis man sako. Iškišu galvą pro langą, bandau rankomis paliesti smarkų lietų, tegul aplieja mane žvaigždžių dulkės ir laiko ašaros. Vis dėlto, šis dangus mus vienija, jis priklauso mums visiems ir joks apkūnutis ponas su gauruotais ūsais nenusipirks jo gabalėlio. Šis priklauso ne vien lėktuvams. Ir aš pasidarau kažkodėl laiminga, tyliai sukikenu, tarsi pasaulis būtų ką tik mane išbučiavęs. 

pauzė pasibaigė.

 

the things you own, end up owning you

KICK OUT THE JAMS MOTHERFUCKERS

sušuko Robas Tyneris ir mane nukrėtė šiurpas. ar tai tobuliausias momentas visoje žmonijos istorijoje?
tai ir leidžiu dienas, besimėgaudama mūsų visatos perliukais - perklausau senų stooges, mountain ir rush dainų, peržiūriu senus filmus.
dar kartą pažiūrėjau fight club. pamatęs šį filmą pradedi gyventi kitaip. bent jau aš. pirmą kartą pamačiusi pabaigą visai pasimečiau, ji mane taip nustebino, kad ištisą savaitę nenustojau apie ją galvojusi. complete mindfuck. kas dieną šimtai žmonių prisėda prie kompiuterio ekranų ir galvoja: "Pažiūrėsiu Fight Club, atrodo kietas filmas apie muštynes." smagu pagalvoti, kad po poros valandų jų protas bus visiškai sujauktas, apsisuks smegenys, apsisuks požiūris į gyvenimą. o gal čia tik aš.
tačiau pagrindinė aiški. "The things you own, end up owning you." tikra tiesa. mus visus nuo to graužia sąžinė. įsivaizduokite rytoj sudega jūsų namas, negi jums tikrai būtų nusišvilpt? aš tikrai jausčiausi sugniuždyta viską praradusi, nors prarasčiau tik daiktus. gyvenime reikia prisiminti, kas svarbiausia, ko neapčiuopsi rankomis. niekada neprarasi visko. gyvenimas tęsiasi.

mes visi mirsime kartu

mano pirštai kvepia variu, maigau gitaros stygas ir kuriu dainas, išdainuoja savo praeitį, mėgaujuosi žodžių skambumu. pradingo tirštas rūkas ketvirtą valandą ryto, pradingo kondensuoti praeivių rūpesčiai, jų niūrūs komentarai apie orą. dar vienas filmas, hitas, žvaigždė, mirtis - ir vėl apsisuko sezonų ratas. grįžom prie pradinio taško.
dabar taip trošku sėdėti pažįstame, tačiau nematytame Gedimino prospekte ir atsukus metus į 1998 klausytis summertime. ir jokių 12 points go to.   

if we don't kill ourselves, we'll be the leaders of a messed up generation

mes valdome pasaulį. kiekvienu žingsniu. akimirka. mūsų laimės ar liūdesių momentai ir paverčia mus individualiomis būtybėmis - žmonėmis. o mes išsigalvojame, kad esame tokie patys, tad užsiklijuojame etiketes, kurie mus atskirtų vienas nuo kito.

laimė yra keistas dalykas. kartais amžina naktis su buteliu šampanu iš šiaurės Prancūzijos, braškėmis, kortomis, ir žvaigždėmis, kurios tave stebi savo hipnotizuojančiomis švieselėmis ir iš lėto dvigubinasi. juk akys yra aklos ir į viską reikia žiūrėti iš širdies.

elektroninis dievas

kiekviename iš mūsų yra kitas pasaulis, daug labiau komplikuotas negu šis, dabar mes atliekame tik bandymą ar esame verti patekti į sekantį lygį, žengti žingsnį į priekį, tačiau daugelis iš mūsų pasiduoda ir pralaimi iš karto. aš esu savo pasaulio dievas, tikiu į save ir į kitus, tikiu į galimybes ir tikiu, kad kažkada numirsiu gražia mirtimi, kažkur rugių lauke, kur niekas nesujauks taikos. kam skristi į kosmosą, tyrinėti erdves, kai dar esi neištyrinėjęs savęs iki galo? visata daug seklesnė negu mūsų vaizduotė, mūsų mintys, jos tokios begalinės, kad net aš pati jose galiu pasiklysti. jos tokios oksimoroniškos, kaip ir aš pati, netikus, tačiau rafinuota, neišmananti, tačiau nuovoki, negailestinga, tačiau dosni. esu gyvybinga lėlė gyvenanti įrėmintoje erdvėje, o daugiau nieko nežinau. tik paistau nesąmones, kurios yra yra mano turtas. juk pasaulyje tiek daug skurdžių žmonių, kurie turi vien pinigų.

*

aš tave mylėsiu, nužudysiu, užkasiu tavo kūną žaidimų aikštelėje ir parašysiu dainą, kaip tavęs pasiilgau

mes esame jauni, tad sudeginkime pasaulį

Pasodink mane ant juodo motociklo. Tegul prakaitas teka man per veidą, nuplauna praeitį ir vyšninį lūpdažį nuo sukepusių lūpų. Baby Doll suknelė išsiskleidžia tarsi parašiutas, vėjas išsklaido mano plaukus po visą pasaulį, po begalinę erdvę, nupučia laukinių gėlių vainiką nuo įkaitusio pakaušio. Iki Nevados tik dvi valandos kelio. Vakar išsiverkiau ant drėgnos žolės netoli vaikystės ežero prieš paskendus į ramunių žiedlapių vandenyno gelmes, šalia manęs - molinės puodynės šukės, kurios kvepia naminiu medumi ir nesukurta muzika. Rytoj permirksiu kokaino voniose, nuskrisiu iki mėnulio ir atgal, tada žvelgsiu į geltonas lemputes tunelio gale. Labas, Rojau. Poryt atsibusiu, nes kai užmiegi, iš tiesų atsibundi.

lol

aš statau oro pilis. tada jose apsigyvenu. užmiegu. susimaišau su erdve ir vėju, tampu viskas ir niekas vienu metu, lyrinis subjektas, knygos pasakotojas, netgi dievas. stebiu viską iš viršaus, kiekvieno nesutikto žmogaus žingsnį, jo kelią, ateitį ir praeitį. jis egzistuoja, net dabar, kažkur šiame pasaulyje. galbūt jį sutiksiu, galbūt ne, tačiau žinau, kad mūsų abiejų gyvenimai turi ryšį. 


šiuo momentu dabar kažką laidoja, kažkas verkia, kažkas juokiasi, kažkas skina gėles, pina ramunėlių vainikus, tačiau niekas nežino, kad šią naktį mes visi pabusime iš saldaus sapno ir galvosime apie tą patį. 

it's not today que le ciel me tombera sur la tête

Dienos nebesuskaičiuojamos, jaučiu tarsi švaistyčiau laiką nieko neveikdama ir tai tik mano kaltė. Argi nebūtų paprastą viską pradėti iš naujo? Nauji pažįstami, nauji veidai, jokių prisiminimų apie praeities klaidas. Gali būti visai kitokia asmenybė niekam to nežinant.
Pakyla žvarbus vėjas, per asfaltą skraido suplėšytų servetėlių skutai bei gaiviųjų gėrimų skardinės, gatvės muzikantai užsega kontrabosų dėklus. Artėja lietus, žmonės slepiasi po kavinių stogais, amerikietės turistės slepia brangias šukuosenas po skėčiais, nekaltos paauglės su keliais pavogtais papuošalais stovi pakampyje tyliai sąžinės sugraužiamos ir laukia, kada vėl išlįs saulė. Lyja. Žmonės tyli gaiviame liūties šniokštime, tikisi, kažkokio gamtos stebuklo. O aš pradedu bėgti. Visa peršlapusi. Besijuokianti. Sušalusi. Kažkuo laiminga ir laisva, koks skirtumas kaip atrodo permirkę plaukai ar palaidinės medžiaga.


Problema ne miestas. Ne aplinkiniai. Ne visuomenė. Problema - aš.


Kaip sakytų Plastic Betrand: "Auoooooooooohhhhhhhh... Ca plane pour moi"

išprotėjęs pasaulis

tyla.


man gėda.


Šios dienos įvykiai privertė išsižioti. Sunku besutramdyti ašaras. Šiandieną mirė mano gero draugo motina. Tyli siela. Tyli smegenys. Aplinkui gedulas.
Jaučiausi kvailai. Dar vakar bambėjau apie menkas problemas, kaip nesuprantu chemijos namų darbų, kai turiu storas šlaunis ir pilvą, kaip nekenčiu savo gyvenimo, tačiau dabar... net neįsivaizudoju ką mąstyti. Niekada neišgyvenau artimo žmogaus mirties, tačiau šiandieną supratau koks aklas yra gyvenimas ir kokios mes trapios asmenybės. Tarsi Dievas, na, galbūt jis neegzistuoja, galbūt likimas ir laikas ir yra Dievas, tačiau galbūt Dievas bakstelėjo pirštu į vieną žmogų ir nusprendė baigti jo kelionę.
Įsivaizduokite, kad jūs esate šešiolikmetis paauglys, vos pradedantis savo gyvenimą, kai sulaukiate skambutį iš Lietuvos:
- Staigiai nusipirk lėktuvo bilietą į Lietuvą. Ir pasiimk juodų drabužių.
Žvelgiu į savo draugo facebook profilio nuotrauką, į jo šypseną, kurios ilgai nematysiu, jo linksmas akis, du pirštus iškeltus į dangų. Vis mąstau, kaip jis priėmė naujieną. Lyg ir girdėčiau jo verksmą, už pusantro tūkstančio kilometrų.

paskandink mano sielvartą

Kaip greitai bėga laikas, kai kažko nelauki. Kiekvieną naktį savimi pasišlykštėjusi įsitaisau savo lovoje ir pradedu mąstyti, kaip nieko per dienas produktyvaus neveikiau. Ar aš bent kiek prisidedu prie pasaulio tobulėjimo? Atrodo valandos vis bėga, tačiau niekas nesikeičia, mes vis dar gyvename purvinoje realybėje, iš kurios, galbūt, tikimės per daug. Dienos niūrios, žmonės bado vienas kitą savo skėčių galais, kostiumuotos bedvasės būtybės šnekučiuojasi apie Kažką, kuris kažką Kažkam pasakė kaip Kažkas kažką darė su Kažkuo, piktos pensininkės slepia savo šukuosenas nuo liūties, neišsimiegojusios paauglės, vis  žvengdamos iš niekų, žingsniuoja per užtvindytas Briuselio gatveles su nubėgusiu blakstienų tušu, tarsi siektų sielos revoliucijos. O kur stoviu aš?

familiar faces

Šiandien man vėl insominja, po pasaulį skrajoju tarsi šmėkla su pajuodusiais paakiais ir degančiomis akimis. Atrodo visiems tik kliūni po kojomis, tokiais momentais norisi pasišalinti iš planetos, tapti erdve, viskuo ir niekuo, knygos pasakotoju, kuris mato visus ir visada. Kitų gyvenimai daug įdomesni už mano, man patinka įvairios žmonių istorijos, man patinka klausytis. Tokiomis nuovargio dienomis esu jums tik našta.
Tačiau nuo pat vaikystės, iš visų pasakų knygučių ir Disnėjaus filmų esame mokomi, kad viskas kažkaip susitvarko, nors ir netobulai. Prireikė tik vieno pasivaikščiojimo po parką, besiklausant Velvet Underground baladžių ar tos tobulos, paskutinės Donnie Darko (žinau, kad aš vis paminiu šį filmą ir dėl to labai atsiprašau, po truputį tampu šiek tiek trenkta fangirl, bet nieko, juk pamilau tikrą šedevrą) scenos ir sielvarto ašarų, tačiau su kažkokia paslėpta idėja tarsi būčiau supratusi gyvenimo esmę. Šiame pasaulyje nėra ir niekada nebus stabilumo. Jis visada sugebės tave nustebinti. 

in the pines in the pines

Jeigu Kurtas Cobainas pamatytų jus visus hipsterius, dėvinčius NIRVANA palaidines vien tam, kad atrodytumėt kieti, jis dar kartą save nusižudytų. Tiek daug apie Kurtą dar nežinau, bet dėl vieno tikrai esu tikra - jis niekada nenorėjo tapti rinkodaros preke. Aš žinau, kad daug žmonių mano, kad nesu ištikima grunge ir punk rock muzikos stiliams ir kad paslapčia klausausi nuvalkioto popso, tačiau man niekam nereikia įrodyti, kad ši muzika mane užpildo. Kiekviena kartą pajutusi muzikantų aistrą jų kūriniuose, aš tiesiog suvirpu, tarsi viskas ką norėjau pasakyti būtų sutalpinta į natas. Juk gitaros solo yra daug reikšmingesnis negu bet kokie žodžiai.
Aš netikiu į Dievą, bet jeigu tikėčiau, jis būtų juodaodis, kairiarankis gitaristas.

sapnai kuriuose mirdavau buvo patys geriausi

Aš grįžau į savąjį pasaulį, kur per lietų visos kostiumuotos bedvasės asmenybės išeina parūkyti ir pasišnekučiuoti su savo klonais. Visur tik tuštuma ir žmonės su juodais skėčiais ir lietpalčiais, visi tyli, tik mašinų signalizacijos ir lietaus barbenimas į vienodų namų stogus kalba už mus. Aplinka tampa nespalvota. Vėl grįžta niūrios mintys ir tinginystė, grožio beveik nematyti, nebent Jake Gyllenhaal veidas, į kurį negaliu nustoti spoksojus. Tobulumo dozė visam gyvenimui, kaip ir filmas Donnie Darko, kurio niekada nenustosiu žiūrėjus.
Su manimi kažkas negerai. Gyvenimas susimaišė su sapnais, o sapnai su gyvenimu, tad realybė nebeegzistuoja. Daugiausia laiko praleidžia savo baltame kambaryje, kuris kvepia ir atrodo kaip ligoninės palata. Viskas atsiduoda tuštuma, aš pati jaučiuosi tarsi mano individualumas tirptų ir aš po truputį tampu erdve. Esu apsileidusi asmenybė, o pasibaigus šioms atostogoms vėl tapsiu insomniake, kuri niekada nemiega, bet ir niekada nėra atsibudusi.

razors pain you, rivers are damp, acid stains you, drugs cause cramps

Aš esu mano kūryba ir mano įkvėpimai. Per šias atostogas mačiau tiek daug filmų šedevrų, kurie privertė mane sustoti laike bent akimirkai ir pamąstyti apie gyvenimą. Atrodo tuoj verksiu, nes šie filmai baigėsi. Norėčiau su jumis pasidalinti kelias citatas iš per šias atostogas matytų filmų. Jos man pasirodė tikrai nuostabios. Norėčiau aš būti kažką tokio parašiusi.


Wanting people to listen, you can't just tap them on the shoulder anymore. You have to hit them with a sledgehammer, and then you'll notice you've got their strict attention. - SE7VEN


Strange. But even when you know it has to end, when it finally does, you always get that inevitable twinge: Have I done the right thing? - Alfie


Sometimes there's so much beauty in the world, I feel like I can't take it, and my heart is just going to cave in. - American Beauty


The things you own end up owning you. - Fight Club


Do you want your sister to lose weight? Tell her to get off the couch, stop eating twinkies and maybe go out for field hockey. You know what? No one ever knows what they want to be when they grow up. You know it takes a little, little while to find that out, right, Jim? And you... yeah, you. Sick of some jerk shoving your head down the toilet? Well, you know what? Maybe... you should lift some weights, or uh, take a karate lesson and the next time he's tries to do it, you kick him in the balls. - Donnie Darko


They see only what they want to see. - The Sixth Sense


What needs to happen? No one's ever gonna' kiss her, man. You know, they're building a new Disney Land in Florida. If I could have any job in the world, I'd be a professional Cinderella. You could be Snow White. And Polly could be Minnie Mouse. Everyone would hug her and kiss her and love her and no one would ever know what was in that big ol' head of hers, you know? - Girl, Interrupted


Nuostabūs filmai. Nuostabios citatos. Atrodo reikia grįžti realybę. Gana gyventi kitų gyvenimas. Aš dar sugrįšiu į tą filmų pasaulį, ne tą tobulą, o tą visai sumautą. Man jis patinka. 

drėgmė

Ši savaitė buvo išties nostalgiška. Kaip seniai jaučiau bažnyčios drėgmę ir tylą, kaip seniai mano siela tylėjo žvakių šviesoje. Aš netikiu į Dievą ar į angelus, tačiau tikiu į Rojų ir Pragarą. Žinoma, nemanau, kad Rojus yra aukštai danguje,o Pragaras giliai po žeme. Tiesiog visa širdimi tikiu, kad pasaulyje yra karmiška teisybė, bent jau po mirties. Žmogus kada nors turi gauti ko nusipelnė.

Sėdėdama ant šaltų bažnyčios krėslų dar kartą prisiminiau, kodėl atsisakiau tikėjimo. Pastebėjau vieną merginą, kuri ėjo sakyti išpažinties kunigui. Po kelių minučių ji baigė kalbėti ir atsistojo. Visi žmonės pradėjo žiūrėti vien tik į šią merginą, tarsi ji būtų kažkokia paleistuvė, kurios purvinas gyvenimas yra vien nuodėmėmis klotas. Atrodė, kad visi norėjo ją apmėtyti šaltais akmenimis. Pasišlykštėjau visai žmonėmis toje bažnyčioje. Dar kartą įsitikinau, kad religija yra tik smegenų plovimas.  

stupidity should be painful

Ši savaitė - klastingi spąstai į nežinomybės pinkles, netikėti pasivaikščiojimai po akląją tamsą ar per ryto pūgą, nostalgiškų pojūčių antplūdžiai įžengus į šlapimu smirdantį vaikystės raudonų plytų namą, pažįstami veidai ir šypsenos, kavos puodelis sustingusiame porcelianiniame delne ir niekada nesibaigiančios istorijos apie du beveik visai nieko bendro neturinčius gyvenimus. Kartais jaučiuosi lyg gyvenčiau visai kitame pasaulyje, nutolusiame vos 1700 kilometrų nuo čia. Atrodo lyg būčiau trumpam užsukusi į praeitį, į savo vaikystę, kur viskas buvo žymiai paprasčiau, kur aukščiausia vieta buvo tėčio pečiai, didžiausi priešai - broliai ir seserys ir verkdavome tik tada, kai nusibrozdindavome kelius. Aš žvelgiu į savo vaikystės kvartalą gerdama aviečių arbatą ir iš lėto virstu į marmurą. Žinau, kad kažkada ateis diena, kai išmoksiu toleruoti prisiminimus.

broken wings

Mano skrandyje tūkstantis mazgų. Negaliu atsikvėpti, rankos dreba iš jaudulio. Skrisiu tarytum paukštis su šešiolika variklių į šalį, kurioje dangus sugeria jūrą ir fabrikų dūmus, kur užteršimas yra savotiškai savas ir kur visuomenė seimo narių praskeltomis kaukolėmis šoką biurleską. Ten šalta, tačiau vilnoniai megztiniai sušildys mano sielą ir savitumą. Lietuva man nebepažįstama, jaučiuosi lyg keliaučiau kažkur į wonderland, tad lauk manęs, Alisa, nes aš esu šiek tiek trenkta.


Susitiksime balandį.

stiklinės kaukolės

Visas mano gyvenimas yra kažko neapčiuopiamo laukimas, atrodo daugiausia savo laisvo laiko praleidžiu išgalvodama tobulus scenarijus, o ne spręsdama problemą sau prieš nosį. Kažkada suprasiu, jog pasaulis veikia visai ne taip, o kol kas šį momentą pati išsisunksiu savo ištepliotą sielą ir tapsiu gyvybinga lėle, be jokių susigraudinimų ar emocijų nestabilumų. Man taip patiktų būti apsaugos kamera perpildytame prekybos centre, juk mane taip žavi nepažįstamų žmonių gyvenimai, jų kasdienybė ir problemos. Sau pati esu neįdomi, nes niekaip nemoku aprašyti ką jaučiu, kas dedasi toje mano trenktoje galvelėje. Kodėl šita tyla tokia garsi...

šaltas kapučino ir šiek tiek sarkazmo

Argi nemielas pasaulis septintą valandą ryto? Po bemiegės nakties tu visas prakaitu išmirkęs vos ne vos išsiropšti iš lovos su pirmaisiais motociklais, važiuoji tabaku ir prancūzišku sūriu smirdančiu autobusu žvelgdamas į įvairiaspalvį dangų, papuoštą pačių garsiausių ir įkyriausių lėktuvų vingiais, klausaisi mašinų birbesio bei pypsėjimo įstrigęs kamštyje ir bandai pramerkti nuo insomnijos degančias akis. Kiekvieną pirmadienį tampi lunatiku. Argi neromantiškas būdas sutikti nuostabų pavasario rytą?

cut the crap

Kodėl mes ant žmonių klijuojame etiketes? Juk nesame daiktai, negalime būti skirstomi į  grupes. Mes visi esame skirtingi, žinau, tai yra nuvalkiota, tačiau tuo pačiu ir gražu. 
Nereikia nusidažyti plaukus šviesiai rožiniu atspalviu ar pasidaryti skiauterę vien dėl to, kad įrodytum kitiems, jog esu originalus. 
Šį savaitgalį aš esu gilus vandenynas žvelgiantis į pastelinį dangų, filosofuojantis apie gyvenimo vertybes ir šių laikų kontrakultūrą, po truputį įsimylintis Patti Smith ir besiklausantis seniai begirdėtų jos dainų, nuo kurių man suvirpa siela. Tik ir laukiu vasaros, kada galėsiu bėgioti basomis po šaltas šaligatvio plyteles, nusimušti kelis kojos pirštus ir nusibrozdinti kelius bei alkūnes, tačiau vis tiek nesustoti ir skrieti kuo toliau su natūralia šypsena, nes jaučiuosi lyg būčiau "Safety Dance" klipe kažkur aštunto dešimtmečio pabaigoje ir tikiu, kad pasaulis yra tobuliausia vieta mano egzistavimui. Visvien niekas nežiūrės.

taikos sukilimas

Pro purviną stiklą žvelgiu į merginą, sėdinčią ant šaligatvio borto su ištepta sielos plaštaka. Vyšninis lūpdažis už 2,99 litus ir paskutinė cigaretė prieš jai pasiduriant ant debesų falšborto tarsi kokiam prasižengusiam angelui. Buržuazija spalvina dangų bipoliarinių paauglių smegenimis, po truputį pasiduoda eretikai, tirpsta anarchistų deformuoti stuburkauliai. Revoliucija liks tik sudaužyta iliuzija, nusileidusi aukštesniųjų hierarchinių formų rūgščiam prisilietimui. O koks gi skirtumas, juk net aristokratės su dietinėmis coca-cola rankose pasivaikščiodamos keliaus tiesiai į pragarą. 

i wish i was special, so fucking special

Kosmose ramu ir tylu, tačiau jeigu klausysi, galėsi išgirsti menką geležinių supynių girgždėjimą, ant kurių siūbuoja maža mergaitė su ramunių vainiku puriuose savo plaukuose. Niekas to nežinojo, net ji pati, kad kaip tik tą momentą jos visas gyvenimas pasikeitė. O kelio atgal juk nėra.
Per biologijos pamoką mokytojas pasakojo apie įvairius augalus. 'Do you like living?' staiga paklausė. 'Because if you do, you should always thank a plant for it.' Supratau, kad dar niekada nesu klaususi savęs šio paprasto klausimo. Ar man patinka gyventi?
Tiesa ta, kad atsakymo nėra, nes niekas nežino kokios paslaptingos galaktikos egzistuoja, kur gi vis dėlto mes keliausime po mirties. Galbūt šis gyvenimas yra tik pasityčiojimas, išbandymų srautas prieš susiliejant su tobulu dangaus skliautu, galbūt lygiagrečioje visatoje neegzistuoja siluetai ir sielos, tad mes visi būsime vienodi ir vienodai laimingi. O kas žino, galbūt mano gyvenimas yra tobulas, tačiau visuomenė mus įtikino, kad tobulybė egzistuoja tik Majamyje ar Kalifornijoje, kur perrudavusios aristokratės gers starbucks šaltą arbatą ir plepės apie vieną tokią merginą, kurios vienos tokios draugės vienas toks vaikinas atrado vienoje tokioje drabužių parduotuvėje vieną tokį tamsios laimo spalvos odinį diržą. 
Nevaidinkime, kad esame genijai. Mes nieko nežinome.  Visą savo gyvenimą mokomės apie kūno organus, gramatikos taisykles, kvadratines lygtis, tačiau niekas niekada prie mūsų neprisės autobuso stotelėje ir nepaaiškins gyvenimo prasmės. O aš atsakymą tikrai norėčiau žinoti. Tad sustabdykime šitą šūdą. Mes esame akli. Vieninteliai genijai šiame pasaulyje yra gamta ir likimas.

pasakos

Trijų metų broliukas prašo sesutės:
- Pasek pasaką apie blogąjį vilką.
- Ką tu?- nusistebėjo sesutė. - Blogų vilkų nebūna. Būna tik nelaimingi vilkai.

road of lights

Tai galėjo būti sapnas, seniai pamiršta realybė arba dar nesukurto filmo scena, juk viskas atrodė taip savita lyg ir nugyventa mano praėjusiame gyvenime. Aš tapau drėgme apleistame vestibiulyje, kuriame vienišos namų šeimininkės laikydavo savo turkišku raštu margintus iš turgaus pirktus skėčius, tapau cigarečių dūmais, sklidusiais iš sovietiško balkono smirdančio šlapimu ir skalbimo milteliais, kuriame dvi paauglės gėrė iš tėvų pavogtą raudoną vyną ir savo nosies auskarais bei nelegaliomis tatuiruotėmis bandė įrodyti visuomenei, kad reikia gyventi greitai ir numirus palikti gražų lavoną, tapau vaikų vaikais, kurie pirmą kartą nusijuokė pamatę savo mamą tyliai verkiančią prie algebros namų darbų, kurių ji niekada gyvenime ir nebeišspręs, tapau Romos akveduko griuvėsiais, po kuriuos už keturių šimtų metų lakstys penkiametės čigonytės, mėtydamos spalvotus netikrų perlų vėrinius ir pasenusius furbius ant niekam nebeįdomios Italijos žemės, tapau pasenusio futbolininko invalido vežimėliu, apklijuotu Maradonos ir seksualių palaikymo šokėjų nuotraukomis. Galbūt šie žmonės jau seniai mirę ar dar net negimę, tačiau jie tikrai egzistuoja mano individualiame pasąmonės pasaulyje. 

   

permatomos mintys

Blankioje žvakių šviesoje aš perkandu tobulybę, man apsiverčia širdis, nežinau ar  juoktis, ar verkti. Esu įkalinta įrėmintoje erdvėje besiklausydama kanadietiškos muzikos ir šypteliu ties kiekvienu keistai ištartu žodžiu, susigraudinu ties kiekviena minorine nata ir mintyse kuriu avangardines eiles apie tolstančius gyvenimo traukinius, besižudančius angelus ir žmones, kurie trokšdami individualybės supanašėja vienas į kitą. Mūsų visų gyvenimai yra purvinas paradoksas, nuklotas cigarečių nuorūkomis ir vienkartinėmis servetėlėmis nuo belgiškų vaflių stendo, mes esame pasmerkti gyventi su savo praeities klaidomis ir ydomis, pasmerkti būti likimo marionetėmis ir žaisti nešvarią pokerio partiją su sėkme ir visuomene, kad po pusės su trupučiu amžiaus mūsų nieko nereiškiančiu vardu būtų papuošiamas niūrus antkapis, kuris stūksos kapinėse tarp šimto lygiai tokių pačių beveik užmirštų pavardžių. O tų žmonių sielos susimaišys su oru ir naujoji karta jas įkvėpę nepastebimai pasikeis. Štai kaip veikia paslaptingasis egzistavimo ratas, kuris sukasi taip lėtai, kad tu turi laiko  pasinerti į visišką tylą ir išsirėkti be jokių žodžių.

žurnalų karpymas ir avangardizmas

Po 20 metų


Kiekvieną pirmadienį vaikštome po rojų ir laisvę.
Miršta plaukuoti kaimo baikeriai seimo rankose 
Sekant kiaulių pėdomis.
Žuvėdros sparnai virsta muzika.
Aš nekenčiau jaunystės konkurso,
Nekenčiau moters pabaisos pirkinių virtuvės.
Skubėkite numirti 
Su kultūros demonu.

curiousity leads to trouble

Kodėl kitų gyvenimai atrodo žymiai lengvesni? Galbūt aš tikrai perdedu, galbūt elgiuosi savanaudiškai vertindama kitus iš objektyvaus požiūrio. Vis dėlto, niekada niekas nežinos tiksliai kaip jaučiuosi, nes nupasakoti kas dedasi tavyje tiesiog neįmanoma. Todėl tai ir yra gražu. Mes negalime žinoti, ar kas nors kitas gali jausti tą patį.
Aš žvelgiu į kitų šonkaulius ir nesiliečiančias šlaunis, tad ir man norisi numesti gerą dešimtį kilogramų. Keista, kad mokykla tave skatina būti savimi, tačiau tu vis vien nori susilieti su ta šakaliukų minia. Tikiuosi, kad po kelių metų būsiu graži ar bent jau patenkinta savimi, nežinau, ar visiška laimė egzistuoja, tačiau pasitikėjimo savimi tikrai iš kažkur prisisemsiu. Gal tada ir nebesvajosiu tapti šakaliuku, nebesislėpsiu persirengimų kambario tualete besiruošdama sporto pamokai. Reikia pripažinti, kad būti pavadinta stora yra daug blogiau, negu būti pavadinta anoreksike. 
Noriu nusirauti galvą. Čia ne į temą. Bet rimtai.