destruction is a form of creation

jaunas juodaodis vyriškis su apdraskyta kuprine ant sprando užsidega dar vieną cigaretę ir žygiuoja į tolį. aplinkui bedvasės, kostiumuotos būtybės tarsi šmėklos susilieja su karščiu ir "starbucks" puodeliais. rūstūs žvilgsniai sekioja kiekvieną vyro žingsnį, juodos akys stebi purvinus apdarus. gaila, kad niekas nežinojo ir niekada nesužinos, kad šis žmogus buvo dievas. ir visą gyvenimą jis praleido su savimi, nesuprastas, smerkiamas, gyvenantis su skaudžia tiesa, kurios niekas neišgirs.


what if god was one of us, just a slob like one of us, just a stranger on the bus trying to make his way home

norėčiau spragtelėti žiebtuvėliu, užmerkti akis ir pradėti linguoti kaip vėjas, kaip medžiai, kaip laikas, kaip erdvė ir taip sustingti amžinybei.


nights in white satin, never reaching the end, letters i've written, never meaning to send...


kas nors palaidokite mane, čia, dabar pat, kad galėčiau mirti pagal šią dainą, kai verkia mano siela, nes niekada nebūsiu tokia tobula kaip ši daina, kaip ši natas, kaip šis akordas. viskas chill. aš jau seniai mirus, tik dabar atostogauju.