untitled

diena mus sutinka ir palieka. ji greita, ji mūsų nelauks. tačiau man tas pats, aš moku kontroliuoti laiką, moku sustabdyti pasaulį ir ištirpti erdvėje ar nespalvotoje nuotraukoje. jaučiuosi nevaržoma, tarsi galėčiau daryti ką noriu, tačiau vistiek kažkodėl parsivelku į namus, krentu ant tos pačios sofos, miegu toje pačioje lovoje, sapnuoju tą patį sapną, ryte kepu tą pačią kiaušinienę. norėčiau viską apversti aukštyn kojom, nuimti tą nereikalingą naštą nuo savo pečių ir pradėti matuoti atstumą - valandomis, o laiką - kilometrais. tegul jau beveik pasiekiamas jūros vanduo nuplauna prakaitą ir išmaudo mane pastelinių debesų sūkuryje, atrodo tuojau įšoksiu į bangas, sudaužysiu porcelianinį vandenį ir vėl atgimsiu. 


- kaip sekėsi?
- normaliai.
- ką veikėt?


kalbėjom. juokėmės. šokom. dainavom. rėkavom. rūkėm. gėrėm. sužaidėm dar vieną kortų partiją. gyvenom.


- nieko,- sumurmu. nieko. nieko? ar verta teršti prisiminimus juos išpasakojant kitiems? ar verta juos pakoreguoti, o tiesą pasilikti sau? ne. šie momentai - tik man. jie įrašyti į mano biografiją. 
momentai iš visų praeitų mano gyvenimų kitose planetose ir visatose sukasi ratu, aplinkui tie žmonių, tačiau aš viena, mane persekioja prisiminimai su tavimi ir be tavęs. aplinkui šurmulys, tiek istorijų, veidų, man nepažįstamų vietų, tačiau aš vistiek pabaigiu savo kelionę ant to pačio suoliuko, su tuo pačiu žiebtuvėliu rankose, su ta pačia cigarete tarp pirštų. pasibaigė dar viena diena.