stiklinės kaukolės

Visas mano gyvenimas yra kažko neapčiuopiamo laukimas, atrodo daugiausia savo laisvo laiko praleidžiu išgalvodama tobulus scenarijus, o ne spręsdama problemą sau prieš nosį. Kažkada suprasiu, jog pasaulis veikia visai ne taip, o kol kas šį momentą pati išsisunksiu savo ištepliotą sielą ir tapsiu gyvybinga lėle, be jokių susigraudinimų ar emocijų nestabilumų. Man taip patiktų būti apsaugos kamera perpildytame prekybos centre, juk mane taip žavi nepažįstamų žmonių gyvenimai, jų kasdienybė ir problemos. Sau pati esu neįdomi, nes niekaip nemoku aprašyti ką jaučiu, kas dedasi toje mano trenktoje galvelėje. Kodėl šita tyla tokia garsi...