drėgmė

Ši savaitė buvo išties nostalgiška. Kaip seniai jaučiau bažnyčios drėgmę ir tylą, kaip seniai mano siela tylėjo žvakių šviesoje. Aš netikiu į Dievą ar į angelus, tačiau tikiu į Rojų ir Pragarą. Žinoma, nemanau, kad Rojus yra aukštai danguje,o Pragaras giliai po žeme. Tiesiog visa širdimi tikiu, kad pasaulyje yra karmiška teisybė, bent jau po mirties. Žmogus kada nors turi gauti ko nusipelnė.

Sėdėdama ant šaltų bažnyčios krėslų dar kartą prisiminiau, kodėl atsisakiau tikėjimo. Pastebėjau vieną merginą, kuri ėjo sakyti išpažinties kunigui. Po kelių minučių ji baigė kalbėti ir atsistojo. Visi žmonės pradėjo žiūrėti vien tik į šią merginą, tarsi ji būtų kažkokia paleistuvė, kurios purvinas gyvenimas yra vien nuodėmėmis klotas. Atrodė, kad visi norėjo ją apmėtyti šaltais akmenimis. Pasišlykštėjau visai žmonėmis toje bažnyčioje. Dar kartą įsitikinau, kad religija yra tik smegenų plovimas.