road of lights

Tai galėjo būti sapnas, seniai pamiršta realybė arba dar nesukurto filmo scena, juk viskas atrodė taip savita lyg ir nugyventa mano praėjusiame gyvenime. Aš tapau drėgme apleistame vestibiulyje, kuriame vienišos namų šeimininkės laikydavo savo turkišku raštu margintus iš turgaus pirktus skėčius, tapau cigarečių dūmais, sklidusiais iš sovietiško balkono smirdančio šlapimu ir skalbimo milteliais, kuriame dvi paauglės gėrė iš tėvų pavogtą raudoną vyną ir savo nosies auskarais bei nelegaliomis tatuiruotėmis bandė įrodyti visuomenei, kad reikia gyventi greitai ir numirus palikti gražų lavoną, tapau vaikų vaikais, kurie pirmą kartą nusijuokė pamatę savo mamą tyliai verkiančią prie algebros namų darbų, kurių ji niekada gyvenime ir nebeišspręs, tapau Romos akveduko griuvėsiais, po kuriuos už keturių šimtų metų lakstys penkiametės čigonytės, mėtydamos spalvotus netikrų perlų vėrinius ir pasenusius furbius ant niekam nebeįdomios Italijos žemės, tapau pasenusio futbolininko invalido vežimėliu, apklijuotu Maradonos ir seksualių palaikymo šokėjų nuotraukomis. Galbūt šie žmonės jau seniai mirę ar dar net negimę, tačiau jie tikrai egzistuoja mano individualiame pasąmonės pasaulyje.