Liko tik baltos sienos, kartoninės dėžės ir dulkės. Jokių apklijuotų spintų, jokių plakatų su Eifelio bokštu, jokių nuotraukų. Kažkada aš čia gyvenau.
Rutinoje paskendę žmonės kaip aš visada ieško išsigelbėjimo. Jie nori pakeisti savo gyvenimą ir žengti didelį žingsnį į priekį. Aš irgi to troškau, tačiau dabar, kraunant paskutinius daiktus į dėžes, suprantu, kad vis dėlto gyvenimas rutinoje nėra toks blogas. Šis namas buvo dalis mano vaikystės, kurios niekada nepamiršiu. Todėl ir taip sunku atsisveikinti su šiomis sienomis. Jos man labai daug reiškė.
Vakar pradėjau viską krauti. Teko išmesti daug vaikystės prisiminimų tiesiai į šiukšlių dėžę. Laikas sukurti naujus.
Tai bus šviežia pradžia. Tą sakau kiekvienais metais, tačiau dabar turiu daugiau entuziazmo nei anksčiau. Nauji namai dar nereiškia, kad turėsiu palikti draugus, mokyklą. Niekur neprapuls ir dangus.
Šiais metais trokštu labiau išreikšti savo laimę ir tapti optimistiškesnei. Juk nenoriu virsti nuobodžia, tuščia, balta siena.
Tai bus šviežia pradžia. Tą sakau kiekvienais metais, tačiau dabar turiu daugiau entuziazmo nei anksčiau. Nauji namai dar nereiškia, kad turėsiu palikti draugus, mokyklą. Niekur neprapuls ir dangus.
Šiais metais trokštu labiau išreikšti savo laimę ir tapti optimistiškesnei. Juk nenoriu virsti nuobodžia, tuščia, balta siena.
Sėkmės tau naujuose namuose :)
AtsakytiPanaikinti