it's not today que le ciel me tombera sur la tête

Dienos nebesuskaičiuojamos, jaučiu tarsi švaistyčiau laiką nieko neveikdama ir tai tik mano kaltė. Argi nebūtų paprastą viską pradėti iš naujo? Nauji pažįstami, nauji veidai, jokių prisiminimų apie praeities klaidas. Gali būti visai kitokia asmenybė niekam to nežinant.
Pakyla žvarbus vėjas, per asfaltą skraido suplėšytų servetėlių skutai bei gaiviųjų gėrimų skardinės, gatvės muzikantai užsega kontrabosų dėklus. Artėja lietus, žmonės slepiasi po kavinių stogais, amerikietės turistės slepia brangias šukuosenas po skėčiais, nekaltos paauglės su keliais pavogtais papuošalais stovi pakampyje tyliai sąžinės sugraužiamos ir laukia, kada vėl išlįs saulė. Lyja. Žmonės tyli gaiviame liūties šniokštime, tikisi, kažkokio gamtos stebuklo. O aš pradedu bėgti. Visa peršlapusi. Besijuokianti. Sušalusi. Kažkuo laiminga ir laisva, koks skirtumas kaip atrodo permirkę plaukai ar palaidinės medžiaga.


Problema ne miestas. Ne aplinkiniai. Ne visuomenė. Problema - aš.


Kaip sakytų Plastic Betrand: "Auoooooooooohhhhhhhh... Ca plane pour moi"