sometimes the blues is just a passing bird

dazed and confused. juk pasaulis yra milžiniškas dūmų debesis, kurį rūko visi tarsi alsuotų orą. jis kvepia ted nugent gitaros stygomis, tačiau aplinkui muzikos nei girdėt nei regėt. galbūt aš pati įžvelgiu tik tas pačias juodas mašinas, kurios praūžia pro mano pėdas. o ką aš čia veikiu?
ar lėktuvų ūžesys ir mašinų pypsėjimas mane atitraukia nuo realybės? juk per pastarąsias dienas mano smegenys kaip reikiant sinchronizavo nesvarbius paistalus. galbūt aš kaip paukštis sparnais išsukinėtais netūpiau savo distancijos pusiaukelėje ir (netyčia) tapau visuomenės auka. kažkur pasąmonėje aš vis dar ant ramunėmis padengtos žolės, kažkur 99 km nuo Stokholmo, kažkur 99 km nuo betono džiunglių ir sintetikos, kažkur, kur niekada nesu buvusi, tačiau viskas atrodo taip pažįstama, tikra ir neįrėminta. galbūt tai tik haliucinacija, tačiau ji amžina.