permatomos mintys

Blankioje žvakių šviesoje aš perkandu tobulybę, man apsiverčia širdis, nežinau ar  juoktis, ar verkti. Esu įkalinta įrėmintoje erdvėje besiklausydama kanadietiškos muzikos ir šypteliu ties kiekvienu keistai ištartu žodžiu, susigraudinu ties kiekviena minorine nata ir mintyse kuriu avangardines eiles apie tolstančius gyvenimo traukinius, besižudančius angelus ir žmones, kurie trokšdami individualybės supanašėja vienas į kitą. Mūsų visų gyvenimai yra purvinas paradoksas, nuklotas cigarečių nuorūkomis ir vienkartinėmis servetėlėmis nuo belgiškų vaflių stendo, mes esame pasmerkti gyventi su savo praeities klaidomis ir ydomis, pasmerkti būti likimo marionetėmis ir žaisti nešvarią pokerio partiją su sėkme ir visuomene, kad po pusės su trupučiu amžiaus mūsų nieko nereiškiančiu vardu būtų papuošiamas niūrus antkapis, kuris stūksos kapinėse tarp šimto lygiai tokių pačių beveik užmirštų pavardžių. O tų žmonių sielos susimaišys su oru ir naujoji karta jas įkvėpę nepastebimai pasikeis. Štai kaip veikia paslaptingasis egzistavimo ratas, kuris sukasi taip lėtai, kad tu turi laiko  pasinerti į visišką tylą ir išsirėkti be jokių žodžių.