talking trash to the garbage around you

kaip sunku kažką rašyti. aš čia, gyvenu debesyse, kurie kas vakarą nusidažo raudonai ir savo atspalviais apsjauna bet kokį meno kūrinį ar instagram nuotrauką. čia auga žolė ir ramunės, čia patys pinasi gėlių vainikai, čia visada groja gera lietuviška muzika, kuri mane nukelia į 2004-uosius. 

palemone sužydėjo visos gėlės
rožės tulpės ir visi kiti žiedai

šie žodžiai visą gyvenimą tūnojo ant mano liežuvio galiuko.

negerai, oi negerai, negerai, oi negerai
kad buvai tu į saulutę panaši
negerai, oi negerai, negerai, oi negerai
man šešiolika tau trisdešimt šeši

kartais tame rojaus kampelyje niūru, lietaus lašai šniokščia tarsi Anhelio krioklys, o tu esi įkalintas ankštame kambarėlyje ant šiek tiek per kietos sofos, ant kurios visos močiutės ir nepatenkintos mamos žiūri kiekvieną žinių laidą per kiekvieną kanalą.

prabėgo metai, o jūs apie mane beveik nieko nežinote ir nežinosite, galbūt aš net neegzistuoju, o esu tik erdvė, viskas ir niekas,  aš esu žmonės, kurie kiekvieną dieną pro mane prasilenkia, aš esu niūrūs pastatai, aš esu padėvėtų drabužių parduotuvės, aš esu spaudos kioskai, aš esu šaligatvio plytelės, aš esu laikas ir oras, ir  vasara, ir iš po kampo viską stebintis ruduo. didžiulis ačiū visiems mano skaitytojams, galbūt tokiems pat  trenktiems kaip aš.