Per biologijos pamoką mokytojas pasakojo apie įvairius augalus. 'Do you like living?' staiga paklausė. 'Because if you do, you should always thank a plant for it.' Supratau, kad dar niekada nesu klaususi savęs šio paprasto klausimo. Ar man patinka gyventi?
Tiesa ta, kad atsakymo nėra, nes niekas nežino kokios paslaptingos galaktikos egzistuoja, kur gi vis dėlto mes keliausime po mirties. Galbūt šis gyvenimas yra tik pasityčiojimas, išbandymų srautas prieš susiliejant su tobulu dangaus skliautu, galbūt lygiagrečioje visatoje neegzistuoja siluetai ir sielos, tad mes visi būsime vienodi ir vienodai laimingi. O kas žino, galbūt mano gyvenimas yra tobulas, tačiau visuomenė mus įtikino, kad tobulybė egzistuoja tik Majamyje ar Kalifornijoje, kur perrudavusios aristokratės gers starbucks šaltą arbatą ir plepės apie vieną tokią merginą, kurios vienos tokios draugės vienas toks vaikinas atrado vienoje tokioje drabužių parduotuvėje vieną tokį tamsios laimo spalvos odinį diržą.
Nevaidinkime, kad esame genijai. Mes nieko nežinome. Visą savo gyvenimą mokomės apie kūno organus, gramatikos taisykles, kvadratines lygtis, tačiau niekas niekada prie mūsų neprisės autobuso stotelėje ir nepaaiškins gyvenimo prasmės. O aš atsakymą tikrai norėčiau žinoti. Tad sustabdykime šitą šūdą. Mes esame akli. Vieninteliai genijai šiame pasaulyje yra gamta ir likimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą