viskas iš naujo

blanki šviesa, primerktos akys ir keli neišplauti kavos puodeliai. atsikeli vien tam, kad vėl eitum miegoti. tada viskas ir išsitrina. nes tos prarastos valandos niekada nieko nebepakeis.
ar yra amžinybė? nes atrodo, kad aš dabar joje įstrigau. jeigu po mano mirties viskas iš tiesų pasikeis? tokiomis dienomis nėra didelio skirtumo ar mirsiu po penkiasdešimt metų ar po keturių dienų. manau jau pasakiau viską, ką norėju, pamąsčiau viską, ką reikėjo, pakeičiau visus įmanomus gyvenimo kelius.
  
ir
pati
tapau
vakumas

Kur dabar man sukti? Kur link? Ar paskęsti nematerialioje realybėje, reikšmių reflekcijoje? Man reikia atsakymo į paprastą klausimą: kas dabar?  Užtenka man tų perdirbtų asmenybių, kurios nežino apie ką kalbą, kurios diskutuoja ne apie idėjas, ne apie įvykius, o apie kitus ŽMONES kaip aš ŽMOGŲ kaip tu kas šioms BŪTYBĖMS davė TEISĘ??? mažos jų mintys. siauras ir jų gyvenimo kelias, nors ką gali žinoti. Pasaulyje nieko negali žinoti. Etika neegzistuoja, gėris ir blogas yra tik mitai. Iš kur mes žinom, kas yra gera, o kas yra bloga? Pati visuomenė nusprendė, privertė laikytis nurodymų. O jeigu aš manau kitaip?

Mes lėkėm pro rugių laukus, pro medžių šakas, pro spindinčius ežeros, pro žvaigždėtą rugpjūčio dangų, pro debesų skliautus, bėgom nuo visuomenės tik tam, kad suprastume, jog mes patys ir esame visuomenė. Mes esame ta blogio dievybė, mes esame ta abstrakcija, ant kurios visi niršta.

manau, kad jau baigiau. galbūt. čia tik mano mintys. jūs mano mintyse. nekreipkit dėmesio. koks skirtumas. sveiki atvykę, ar dar nepasimetėt? aš jau seniausiai klaidžioju.