aš visada mirštu savo sapnuose

apleistama betono priemesčio rajone, ten kur skalbimo milteliais kvepiančios namų šeimininkės kabina sintetiką tarybiniuose balkonuose ir tyliai rūko, ten kur tiesiog teka mašinų dūmai ir užtvindo mūsų smegenis ir įsivaizduojamus pasaulius, gyvena visų mūsų klonai. jie tokie patys kaip mes, tačiau visiškai skirtingi. juk šiandienos visuomenės šūksnis yra "išsiskirk, kad pritaptum". ir aš pati ten atsiradau, kur namai vienas kitą užstoja, kur civilizacijos erozija tarsi banga užlieja visas dykumas ir jas paverčia dar vienu prekybos centru. šitame pasaulyje eutanazija yra šventa kaip pagonybė, o kiekviena provokuojanti idėja tampa nauja religija. sveiki antvykę į dabartį. prašau prisijungti.
kur dingo visi tikri veidai ir tikros sielos? ar jos nėrė į nerį, į cigarečių nuorūkų gelmes, į kurias žvelgė kone kiekvienas padaras? aš jų niekur nebematau, tarsi ir vilnius, ir briuselis byra pro pirštus ir sutrypia mūsų viltis ir dvasios revoliucijos. geros jums nakties, nes po kelių minučių ant tilto turėklų stovės dar vienas jaunuolis suplėšytais džinsais, kuris turėjo viską, tačiau tai buvo niekas. vandenyje sublizgės jo žiebtuvėlis. juk kai ateina pabaiga, tik tada viskas prasideda.