Šiandien mano galva labai sunki. Nežinau ar tai gripas, ar šiaip tingulys, tačiau atrodo vis svyru ant kokios sofutės or kėdės prie kompiuterio. Su šventėm jus visus, tikiuosi jaukiai praleidote Kalėdas. Aš, kažkodėl, nepajutau tos nuotaikos. Šios dvi dienos prabėgo prastai. Kažkodėl atmosfera nebuvo jauki, namai tušti, šeima tyli, šalta, tačiau nėra sniego, nėra dovanų. Galbūt tos kokakolos reklamos mums tik plauna smegenys, tobulos Kalėdos ir tik mitas.
Šiandien mano kūnas susimaišė su kasdienybe, siela pasiliko kosmose, o širdis vis dar laukiau kažko man nepasiekiamo. Rytoj skrendu į Tailandą. Sutrumpinisu savo gyvenimą šešiomis valandomis. Net keista pagalvoti, galbūt įsipainiojau toje patogioje rutinoje, kurią kartais bijome pakeisti. 

why don't you kick yourself out?

Gaila, kad nerandu laiko rašyti. Gruodis jau beveik pasibaigė, aš taip ir nepajutau Kalėdinės nuotaikos, neradau nei laiko nei iniciatyvos rašyti. Pagaliau pasibaigė mokykla, negaliu patikėti kiek jau dienų prabėgo. O man vis dar vasara. Kai Chemijos klasė pakvipo chloru, supratau, kaip pasiilgau vasaros, o galbūt tik poilsio. Gerai, kad važiuoju į Tailandą, šansas tiek daug pamatyti ir bent šiek tiek pailsėti. Galbūt laikas pakeisti sunkią grunge muziką į Kalėdines dainas ar šiaip lengvesnes dainas. Kur, po paraliais, dingo sniegas? Turbūt taip ir nepasirodys, žinojau, kad šios Kalėdos bus kažkokios keistokos. Nieko tokio. Juk visada Kalėdos šiek nuvilia, ypač kai tiek daug visko tikimės tiek daug. Keista, kad ateitis atrodo taip nepasiekiamai toli, o praeitis regis prabėgo greičiau už White Stripes dainą.

dantų pastos bučiniai

Pradėjo snigti ir regis visas facebook'as pradėjo šėlti. Toks džiaugsmas, aš kaip kažkokia kvaiša lakstau po namus. Oras toks gaivus, primena kalnus, primena slidinėjimo trasą vidury eglių miškelio, nuo kurios atsiveria tobulas peizažas. Juk kiekvienas mes turime galimybę fotografuoti savo akimis, tačiau tą vaizdą galime apibūdinti tik žodžiais. Aš regis tiek daug visko atsimenu, kad net pamirštu, kad atsimenu. Gaila, kad kuo toliau judi į priekį - tuo labiau blunka prisiminimai. Mano kelionė ilga, tačiau ją visą galiu prisiminti vos per vieną Wombats dainą. Man gera, šalta, ramu, gaivu, lyg ką tik išsivalius dantis. Kažkodėl užsinorėjau pabėgti į mišką ar prie kokio ežero, pamėtyti akmenukus į vandenį ir pagalvoti. Kartais tas miesto triukšmas sugriauna mano sielos revoliuciją. Trokštu orumo.

she was in wonderland

Pasiilgau neoninių šviesų ir ryškiai turkinių lempučių. Tos Kalėdų švieselės per daug nuvalkiotos. Kaip norėčiau išsireikšti puošdama eglutę, apkarstyti ją kaukolėmis ir kryžiais, apšlakstyti purpuriniais dažais, tačiau turbūt niekada to nepadarysiu. Šiais metais vėl teks pakabinti kelioliką kone identiškų skambaliukų, taip pat apkarstyti blizgančiomis girliandomis. Kalėdos yra tikras cliché, atrodo niekas per tuos metus nepasikeitė. Aš stoviu vienoj vietoj ir bijau pajudėti, bijau pasirinkti neteisingą kelią, bijau susimauti gyvenime. Netikiu į Rojų, tad žinau, kad geresnės vietos kaip pasaulis niekada neatrasiu. Įdomu, ar angelai laimingi? Juk jie orumo ir gerovės įsikūnijimas, tačiau ar galime juos vadinti laimingais? Štai tas klausimas, kas gi yra toji laimė. Galbūt man nežinomas dalykas, galbūt nepastebimas, tačiau ji yra, aš tai žinau. Galbūt man tik reikia pažeminti standartus ir džiaugsmą pajusiu iš karto. Vėl kažko laukiu. Dieve, kažkas plauna man smegenis, pasidariau tokia pesimistė. O galbūt realistė. O galbūt tiesiog ciniška asmenybė.
Apsilankykit mano formspring'e: www.formspring.me/guodak ir aš, galbūt, jums atsiversiu. 

šokam

Niekada neįsiklausiau į foninį šurmulį. Man patinka klausytis šnabždesio, ypač to kurio nesuprantu. Tiesiog nekenčiu tylos, ji tokia nepastovi, bauginanti ir nejauki. Pasaulis atrodo toks pilkas ir tylus be kištukų ausyse, be grotuvo kišenėje, be tuščios, bemintės sąmonės. Juk pati nuostabiausia tyla yra muzika, ji priverčia mūsų galvą užsičiaupti ir širdį atsiverti. Nieko dar taip nemylėjau kaip muzikos. Galbūt ir niekada nemylėsiu.

Kodėl taip greitai lekia laikas? Kas nors jį sustabdykit, dar nespėjau nusipirkti advento kalendoriaus. Šitie metai man kaip bemiegė naktis... Laukiam kitų, gal per juos man kas nors įkrės lašelį proto į tuščią galvą.

rūgštus prisilietimas

Aš pavargau gyventi ir galvoti apie gyvenimą, aš pavargau žengti į žmonių pripildytą pastatą, kuriame, regis, išgyvenamos didžiausios kančios. Kai kurie žmonės tokie klastūs, kaip gyvatės, mato žmogaus silpnybę ir žino būtent kur įgelti. Turbūt Dievas prieš mane sukurdamas nusprendė pasijuokti iš kažkokio padaro ir, kaip tyčia, pasirinko mane. Dabar tikriausiai šaiposi. Aš nerimtai. Aš net ne katalikė. Tiesiog norisi ką nors kaltinti, nors aš puikiai žinau, kad tai tik mano vienos našta. Niekada nesijaučiau tokia bevertė, aš rimtai, mano pasitikėjimo lygis nukrito kritiškai. Noriu išgyventi šias kvailas paaugliškas kančias, noriu žengti žingsnį ir rimtąjį gyvenimą, bet, regis, mano išvaizda to neleidžia. Ech, kokia kvaila ta visuomenės sistema, regis gražiems žmonėms keliami aukštesni standartai, o tokie kaip aš gali ir toliau sėdėti užsidepresavę. Gavau naujus batus, jie nerealūs, tačiau man visai netinka. Norėčiau būti tokia tobula, kaip mano vyšniniai doc'sai. Nemanau, kad per ateinančias dienas rasiu bent šiek tiek laimės ir šviesos, galbūt tik užsidėsiu kaukę su netikra šypsena. Dabar pats tinkamiausias momentas sakyti FML.

   

jei tunelio gale matote šviesą, pasitraukite nuo bėgių

Visai neseniai supratau, kad Merfio dėsniai yra tik melagystės, nepasitvirtinusios teorijos. Merfis, regis, pesimistas. Juk reikia tikėti, o ne viską palikti kažkokiems gandams. Kai reikia pasirinkti 1 iš 2, visada pasirinksi blogesnį. Blogo kelio nėra. Tuo pasaulis ir gražus, kiekvienas tavo pasirinkimas gali nulemti tavo ateitį. What if? yra nereikalingas klausimas gyvenime, juk likimas viską sutvarkys. Kai mirsime, pažiūrėsime visą savo gyvenimo filmą, visus skirtingus kelius, kurių taip ir nepasirinkome. Tačiau juk niekas negalėjo žinoti. O mes vis tikimės kažko, ko mes verti, tačiau didžioji gyvenimo dalis aklai priklausoma nuo to prakeikto likimo.

put your finger down my throat

Kartais pasijuntu lyg būčiau tuštuma, pasibaigęs filmas, juodas ekranas. Niekaip savęs negaliu apibūdinti, ypač kai prašo įvairios svetainės, aš net sau nepažįstama, tad nuolatos save stebinu. Regis kiekviena diena kažkoks nemalonus siurprizas. Mane bent paguodžia Micko Jaggerio balsas, You can't always get want you want, jis man sako. Honestly, I have no idea what I want. Keistos tos dienos, plyšta sąsiuviniai, dūžta iPodo stiklas, nutrūksta grandinės. Regis viskas sensta, o aš išlieku tokia pat naivi, nepasikeičianti, nors vis vyresnė. Laukiu gyvenimo pradžios, o gal ir pabaigos, niekas negali sužinoti kada patirs egzistavimo kulminaciją. Mano kasdienybę apibūdina šeštojo dešimtmečio melodijos, tokios tobulai netobulos, nereikalaujančios pastangų. Juk Jimi Hendrixas ne grojo gitara, ne, jis tik švelniai kuteno stygas ir sukūrė kažką nepaprasto. O aš regis stoviu vienoj vietoj ir tingiu pajudinti kojos pirštelį.

ką aš tuo norėjau pasakyti?

Gruodis pilnas lempučių, blizgučių, įvairių girliandų, toks jausmas lyg visą mėnesį praleidžiame kažko laukdami, nors dažniausiai tikimės kažko neįmanomo, tobulų Kalėdų, kurios neegzistuoja. Tačiau neneigsiu, jog man patinka šventinė nuotaika ir kokakolos reklamos. Kartais laukimo momentas yra daug geresnis už pačias Kalėdas. Vaikščioti po Briuselio gatves, žvalgytis dovanų parduotuvių, kuriose groja Beatles ir Rolling Stones dainas, šiaip sėdėti kavinėje ir gurkšnoti pieno kokteilius. Nieko netrūksta, galbūt tik sniego.


Užsiklijavau Enšteino nuotrauką ant savo mokyklinės agendos, galbūt tai man įkrės šiek tiek sumanumo. Laukia ilgas kontrolinių mėnuo, o susikaupti taip sunku, kai iPodas groja Ramones dainas.

mais je suis un artiste

Pasigirdus nemaloniam garsui iš lentynų pasipylė nemokamas vynas, parduotuvės grindys virto purpuriniu baseinu, pakvipo vynuogėmis. Žmonės, kurių veidų neatsimenu, tačiau galbūt kažkada atsiminsiu, žvelgė į milžinišką balą, o aš atsiklaupiau ant kelių ir pradėjau srėbti. Nežinau kodėl, galbūt tas romantiškas raudono vyno aromatas sugundė mano pasąmonę, tačiau atsikėlusi iš itin saldaus sapno aš kažkodėl pasijutau sumišusi. Gėda jaučiau ne dėl savo poelgio, o dėl to, jog sapno pagrindinė veikėja buvau ne aš, o paslaptinga beveidė gražuolė. Ir pasąmonė manęs neapgavo, juk aš tikrai trokštu būti kai kuo kitu. Kartais jaučiuosi tokia vieniša, su tokiu skirtingu požiūriu negu kiti. Vakar nuo kaklo nutrūko mano mėgstamiausia grandinėlė, kryžiaus pakabukas nukrito ant asfalto ir sudužo į mažyčius gabalėlius. Vis dar nesuprantu kaip tai galėjo nutikti. Tačiau aš tikra, kad tai kažkoks simbolis, galbūt tolimoje ateityje ir suprasiu ką likimas mums norėjo pasakyti, galbūt likimas parašė knygą, kurią mirę visi skaitysime ir sužinosime kiekvieną smulkmeną apie savo gyvenimą.
Akyse stovi Lindsey Lohan Richard Philips filme, regis kvėpuoju kartu su ja pagal tą pačią lėtą jūros ošimo muziką, regis mūsų širdys sulėtėja. Taip pat nenustoju galvojus apie naująjį Lady Gaga klipą, tokia milžiniška dozė tobulybės, regis pakaks visai savaitei. 


Aš babmu. Per daug.

Rytoj žiema, tuoj suledės purvini šaligatviai, mergaičių kojas papuoš mėlynės. Naktyje man šypsosis Briuselio gatvelės bedančiais veidais ir savo ramuma sujauks mano sielos revoliuciją. 

fosforinė nostalgija

Žibintų šviesa atsispindi mažame tvenkinyje, aš į jį žvelgiu pro mašinos langą, kažkur važiuoju, tačiau išlipti net nesiruošiu. Kaip jauku sėdėti ant patogios sėdynės ir stebėti naktinį gyvenimą pagal aštunto dešimtmečio hitus. Tvenkinys man primena Šveicariją, karts nuo karto pagalvoju, o kas darosi Ženevoje? Prieš kelias savaites airiškame bare sutikau žavų daną, jis man papasakojo, kad kaip ir aš gyveno Šveicarijoje ir važiuoja ten studijuoti. Kažkodėl šios pastarosios savaitės buvo itin nostalgiškos, tiek daug tų vaikystės prisiminimų... Norisi sugrįžti bent vienai dienai, aplankyti žaidimų aikšteles ir parkus, pamatyti tą visai kitokį dangų. Norisi tos praeities, taip skaudu yra suprasti, kad nevertinai to, kas tau prasprūdo pro pirštus. 

society killed the teenager

Pažiūrėjus Romeo + Juliet pradedu galvoti apie meilę ir kaip žmonėms ji plauna smegenis. Mano manymu Romeo ir Džiuljeta  yra pusglušiai, juk meilė yra tik maža mažytė detalė šioje visatoje, dėl kurios mirti tikrai neverta. Vakar biologijos mokytojas parodė karvės organus, kepenis, plaučius, žarnas. Tiek daug kraujo ir gleivių tikrovėje dar nesu mačiusi, tačiau kažkodėl šlykštu nebuvo. Paksui jis parodė širdį, kumščio dydžio, mažytę, gličią ir spindinčią. Kaip šis kraujuotas daiktas gali būti asocijuojamas su meile? Užteks tų nuvalkiotų kalbų, aš gyvenu ne dėl meilės, o dėl to, kad reikia. Galbūt aš ir esu liūdnas žmogus, tačiau esu realistė, kas gali būti mano geriausia arba blogiausia savybė, aš apsvarstau situaciją ir nusprendžiu ko tikėtis. Galbūt todėl Lapkritis atrodo toks mėnuo be jokių siurprizų. Gyevnime gali turėti arba viską, arba nieko, maždaug kaip nakties temperatūra, svyruojanti tarp 0 ir 1, o man vis atrodo, kad savo šansą praleisiu.

para-para-paradise

Šiandien mąsčiau kaip norėčiau, kad per mano laidotuves grotų November Rain. Nesvarbu kur, galbūt kokioj Arkanso dykinėje, ten pat kur Slash'as prievartavo savo gitarą sukandęs cigaretę tarp dantų, ten pat kur visada liks jo kaubojiškų batų pėdsakas, įspaustas per patį įspūdingiausią gitaros solo istorijoje. Juk mes visi turime galiojimo pabaigos datą, o tada keliaujam sau kažkur, gal į kosmosą, kur pavirstame žvaigždžių dulkėmis ir planetomis. 
Regis, tik pačioje pabaigoj sužinosiu koks gi buvo geriausias momentas mano gyvenime, koks maloniausias jausmas, ir aš garantuoju, jog tai nėra žolė ir dubstepas, kaip daugelis mano bendraamžių teigia. Taip laukiu to momento kai mes visi suaugsime, nors ką aš čia paistau, juk visą amžinybę ir liksime vaikais. Kartais taip trokštu pažvelgti savo naiviai sielai į akis, juk ji tokia tobula, o aš ne, ji viskas kuo aš noriu būti. Aš jaučiu kažkokią paslaptį savyje, Dieve mano, aš gyvenu, kaip keista. Egzistavimas yra pati nuostabiausia dovana, tai kodėl mes jį taip švaistome kartodami tas pačias klaidas? 

   

tokios dienos kai dairausi spalvų

Šiandien diena lyg penkiasdešimtųjų fotografija - kažkokia nespalvota ir nuobodi. Pasaulis man primena senelio laikų nuotraukas, kai visa šeima išsirikiavusi nustato fotoaparatui pokerio veidą, kuris išliks amžinai. Keistoka šiandien diena, koridoriuose mirga marga juodų švarkų ir mokytojų pokalbių apie tragišką jų bendradarbės likimą. Mokykloje gedulas. Tokios ramumos dar nesu mačiusi.

"Ignoruokit žurnalistus..." tarė kone kiekvienas mokytojas. Mano galvoje sukasi pačios liūdniausios mintys. Aukos aš visai nepažinojau, tačiau vistiek jos žiauri mirtis privertė mane susimąstyti. Bet kurią sekundę mes galime būti nužudytas. Keistai tas gyvenimas veikia, regis kartais kelių minučių skirtumas gali pakeisti tavo lemtį. Imu kažko bijoti, nežinau ko, galbūt jaučiu kaip po truputį įklimpstu į tikrąjį pasaulį, į žiauriąją realybę, kuri visą laiką ir bus nespalvota. Regis niekas nežino kaip į tokias tragedijas reaguoti, galbūt užsidarome blankiame pasaulyje, kur, regis, spalvoti yra tik O nagai. 

Regis aš vėl paskendusi rutinoje, kažkur pasimetusi milžiniškoje dykumoje, kiekviena savaitė lyg daina, vis spusteli replay mygtuką ir, regis, ta pati savaitė prasideda iš naujo. Tik kažkaip to laiko vis mažėja.

Na o šita nuotrauka pagerino dieną, žinoma,  įžvelgiu tą liūdnumą jo akyse, regis, pati jį jaučiu, nepaisant to, jo akys yra arčiausias dalykas link tobulybės.

mood swing, as usual

Jeigu Dievas egzistuoja, jis turbūt dabar tyčiojasi iš kiekvieno. Niekada neturėsime visko, todėl ir nepasitikime savimi. Tokia jau žmogaus dalia - visą gyvenimą kažko norėti, tačiau niekada nebūti tikram ko, taip ir mirštame nepasitenkinę. Aš, regis, kažko laukiu, tačiau nežinau ko, galbūt geresnių dienų ir daugiau šypsenų, galbūt pirmojo sniego ar kelionės į Tailandą. Lapkritis juk toks nepasižymintis metas, visi turbūt tik laukiame, kada jis praeis. Mane vis nustebina oras, jis toks nepastovus. Vieną dieną tvyro minusinė temperatūra, kita diena šilta ir saulėta. Tai savaip gražu, kai kiekvienas rytas tampa siurprizu.    O aš tokia pati kaip lapkričio orai, taip dažnai keičiu savo nuotaikas. Tačiau aš išmokau save kontroliuoti - kai užlieja liūdnumo banga, aš nusiperku žalią švarką.

random

Kartais būna tokių džiaugsmingų dienų, kai iš automato pabyra nemokami vafliai. True story. Kartais pačios mažiausios smulkmenos priverčia mus pasijusti laimingais. Juk vis dėlto, lemtis tokia ironiška. Kai jautiesi viską praradęs, ji iš niekur nieko tave kažkaip pradžiugina. Mes gyvename paslaptyje.

sluoksniuoti sluoksnių sluoksneliai

Tas keistas jausmas kai kiekviena diena atrodo kaip pirmadienis, kai verki dėl tokių dalykų, dėl kurių prižadėjai niekada neverksusi, kai kiekvieną dienos sekundę galvoje skamba liūdnos melodijos arba naujoji Rebecca Black daina. Bandau save įtikinti, kad tai tik bloga savaitė, tačiau kaip galima būti tikriems? Savo jausmus išlieju pirštų pagalvėlėmis, kuriomis spaudinėju gitaros stygas. Mano rankos kvepia plienu, o dvasia - muzika. Nesinori kalbėti ar rašyt, tiesiog norisi vien groti, groti, groti, groti, ach, kaip man patinka tas žodis, tas agresyvumas ir tie du stabilūs ir tvirti skiemenys, groti. Kartais norisi sulaužyti savo gitarą, tiesiog trenkti ją į žemę kaip Kurtas Cobainas per savo pasirodymus, tačiau galbūt dabar dar ne laikas, juk aš taip myliu savo Liusę. Vistiek kažkada ateis laikas, juk laikas ateina viskam.

jūreivio baladės

Jau kiek valandų sėdžiu prie kompiuterio ekrano ir žvelgiu į vos prirašytą word dokumentą. Kur dingsta mano mąstymas kai rašau kažką naudingo? Tikrai savimi nusivyliau, visą dieną mane persekioja kažkoks pasišlykštėjimo jausmas, lyg būčiau kokia menkysta nemokanti lietuvių kalbos ir net negalinti parašyti paprasto rašinio. Jau kiek laiko mąstau anglišku, lietuvišku ir prancūzišku mišiniu, nors kas žino, galbūt kiekvienas turime savo kalbą, kuri  lieka neužmiršta mūsų pasąmonėje. 

Mano emocijos kasdien kinta lyg Baltijos jūra, į kurią žvelgiau Rugpjūčio mėnesį sėdėdama ant latviško smėlio. Nuolat prisimenu tą nuostabią naktį kai atkeliavusi į Pavilostę bėgau išsimaudyti saulėlydžio atspindyje, kaip leidausi sūrioms bangoms mane praryti ir vėl išspjauti, kaip tarsi šimtas porcelianinių vazų jos suduždavo prie pat kranto. O štai sekančią dieną vanduo teliuskavo tarsi šilko draperija, kažkuo pasikeitęs, orus, visą amžinybę pasiglemžęs reikšmingiausius prisiminimus. Lyg nieko nebūtų įvykę.

sell your soul for rock 'n roll

Šiandien su E vaikščiodamos centre atradome mažą drabužių parduotuvę, prikrautą gotiškos avalynės ir drabužių. Noriu creepers'ų, tuo pačiu pakeisti savo gan paprastą stilių. Noriu atverti tą savo maištingąją pusę, išsireikšti savo apranga ir ryškiais drabužiais. Jau kiek laiko mane žavi pankai, gal dabar pats laikas nusidažyti mėlynai plaukus ir drąsiai žingsniuoti nuorūkomis nuklotu šaligatviu pagal Van Haleno hitus? 

i vomit triangles

Aš perkandau laiko juostą, dabar kažkodėl gyvenu pagal savo laikrodį, kažkodėl dieną miegu, o vakare pabundu ir atrandu save jau seniai grįžusią namo su visais jau praėjusio pusdienio prisiminimais. Aš tikiuosi, kad tai tik vienas menkas paragrafas šių metų novelėje, kuri kažkada bus parašyta, tikiuosi, kad tai tik trumpa fazė, trumpas prisitaikymas į rutinos vėžes. Galbūt man reikia vilnonio megztinio, kuris sušildytų ne vien kūną, bet ir individualybę, kurios jau ilgą laiką negaliu savyje surasti. Kartais pasijaučiu kaip kokia lėlė, kaip kokia nepažįstamų žmonių replika, bebruožė, tuščia, stiklinė asmenybė. Kažkodėl stresas stipresnis už mane. Turbūt reikia gerti daugiau kavos.

tik viskas, net niekas

Mano gyvenimas kažkada taps daina, paprastas muzikos kūrinys, vis po trumpą posmelį ir vėl viskas grįžta į rutiną, vėl skamba ta pati neužmirštama priedainio melodija, kurią pastoviai kažkas niūniuos. Aš vis galvoju apie žmones, kurių dar nesutikau ir vis laukiu tos dienos, kai pagaliau išvysiu jų veidus. Jie dabar galvoja tą patį kaip aš, jie supranta, kad galbūt niekada gyvenime ir neprasilenksime. Juk tiek daug sakinių dar pasaulyje neištartų, tiek daug emocijų neišreikštų ir judesių nepadarytų. Tačiau gyvenime nėra laiko apmąstymams, reikia vien judėti pirmyn neatsikvėpus pro tas begalinės populiacijos džiungles, nėra momento sustoti ir susitaikyti su mintimi, kad aš egzistuoju. Man kitų Dievų nereikia, aš tikiu tik į save. Juk pasaulis ir taip tobulas, tik ne visi tai supranta. Nekenčiu tokių momentų, kai viskas kažkodėl tampa nepaaiškinama, tačiau tai irgi yra mažas gabalėlis tos milžiniškos tobulybės porcijos. Man patinka bent minutei pasitraukti iš realybės kažkur į pasąmonę, užmigti sapne ir tyliai išsakyti kiekvieną žodį kiekviena kalba. 

fairies on acid

Kažkodėl būtent šiais metais sulaužiau savo tradiciją - niekaip neiškenčiau iki EMA galo. Atsibodo visos žvaigždės, kiekvienais metais tas pats per tą patį. Pamiršau kas yra šiuolaikinė muzika. Žinoma šyptelėjau pamačiusi savo mylimuosius pipirus, bežiūrėdama Queen įrašą, žvelgdama į Jeremy Scott sukneles. Deja daugiau nieko padoraus ten nepastebėjau. Užteks žiūrėti MTV. Dabar mano gyvenimas - Cage The Elephant, Rolling Stones ir Arctic Monkeys mišinys. Šįvakar daugiau nieko netrokštu kaip lengvos muzikos įrašų, noriu pasijusti kaip arktinė beždžionė, noriu pasimėgauti saldžiuoju britišku akcentu, galbūt peržiūrėti kokį veiksmo filmą. Norisi išsikapstyti iš tos rutinos, norisi surizikuoti, norisi išsitaškyti kokiam nors Black Keys koncerte. Juk kartais taip norisi bėgti su žirklėmis.

grunged

Galbūt to man ir reikėjo, dar vienos pakvaišusios nakties. Atostogų pabaiga, norisi nuleisti garo. Štai kam reikalingas šeštadienis; kad miegotum iki vidurdienio ir visą dieną slampinėtum pasimetusi galvodama apie vakarykščius įvykius. Norisi geros grunge dozės, norisi klausytis Nirvana dainų, norisi išgirsti Kurto Cobain'o rūpestingąjį balsą, pamatyti jo angelišką veidą, įžvelgti liūdnumą jo akyse, kuris jį taip ilgai slėgė. Po tokios nakties net nebesinori klausytis tų nuvalkiotų, trankių popso dainų. 

permatomi paukščiai su drobinėmis kaukėmis

 Jau kiek metų gyvenu Briuselyje, tačiau tik šiandien aplankiau garsiojo dailininko, Belgijos pažibos Magritte muziejų. Negalėjau atsigrožėte šitokiais surealistiniais, tačiau kažkuo tokiais tikroviškais meno kūriniais. Dabar visur akyse mirga marga jo dangaus atspalviai, balandžiai, pypkės ir kepurės. Fantastika. Pasaulis atrodo lyg meno kūrinys. L'art est comme une pipe. Kažkodėl jaučiuosi tokia meniška, kad net norisi nusidažyti mėlynai ar žaliai plaukus. Galbūt tai tik fazė.

Kodėl gi laikas taip greitai bėga? Kas nors jį sustabdykit. Niekada nebebūsim jaunesni, kaip šią sekundę. What a shame. Kiekviename žmoguje yra mažas laikrodis, kuris vis tiksi ,kol vieną gražią dieną  sustoja. Regis aš pasiruošusi pokyčiams, norisi parodyti laikui kaip galiu jo nešvaistyti. Vis dar negaliu patikėti, kad gyvenu. Gal visa tai tik sapnas. 

doesn't make sense

O jeigu mūsų sunkvežimiai neleidžia toms kniaukiančioms katėms dieną miegoti? Jau kiek naktų normaliai nemiegu, tiek prisiklausiau to keisto kačių choro. Turbūt turiu per daug minčių.

amen

Įdomu kiek žmonių dabar galvoja lygiai tą patį kaip aš. Galbūt mes visi dabar mąstome apie tą patį? Gal kokia paslaptinga jėga mus visus suvienija?

Šis rytas tai blakstienų tušo kvapas, karšti dušai, šypsena aprasotame veidrodyje, šlapi plaukai ir skruostai, kakavos aromatai, sumuštiniai su lydytu sūriu - visi tobulo ryti simptomai. Kažkodėl vis į galvą lenda praeities randai, pirmas kartas kai tarp pirštų suspaudžiau cigaretę, pirmas kartas kai gurkštelėjau alaus, kiekviena akimirka, kai kas nors mane įžeisdavo, priversdavo verkti, atstumdavo, kiekviena diena, kai bučiuodavau žmonėms šiknas, kai basomis žengdavau link konteinerio su pilnu maišu tuščių belgiško alaus skardinių. Vėl klimpstu į praeities klaidas, kurias taip norėjau pamiršti. Jeigu vėl susimausiu, visi žinos. Viena nukrypimas, ir regis sau nebeatleisiu.

i hope you remember my middle finger

O jeigu sapnas yra tikrovė, o tikrovė yra sapnas ir kai tu užmiegi, tu atsikeli? Kiekvieną naktį mano sapnai panašėja į realybę, o gal tai ir buvo realybė, tačiau aš to nepamenu. Kodėl taip aiškiai regiu savo vaizduotės kūrinius pasąmonėje. Jeigu kažkur egzistuoja kitas pasaulis su tokiu pat žmogumi kaip aš, kuris pažvelgęs į veidrodį mato mane? Turbūt prisižiūrėjau per daug tų nuvalkiotų amerikietiškų komedijų. Kažkokias nesąmones išsigalvoju, tačiau tokiame chaoso pilname pasaulyje bet kieno teorija gali būti teisinga. Nevaidinkime, kad  esame genijai. Juk niekas negali įrodyti ar mes žinome viską, ar tik mažą gabalėlį tos paslaptingos visatos.

Per tiek generacijų mūsų protėviai susidarė nuomones kas gražu ir kas šlykštu, kas tiesa ir kas melas, tačiau jeigu kelios detalės būtų bent šiek tiek pakitę, visa žmonija pasikeistų. Galbūt į pasaulį žiūrėtume kitaip, galbūt jau būtume seniai išnykę, galbūt dar gyventume urvuose ir pieštume ant akmenų. Tai tiesiog įrodo, kad vieninteliai genijai yra gamta ir likimas.

lėlių ligoninė

Dažnai mane užplūsta tokie skirtingų jausmų mišiniai, jie lyg keičiasi kas minutę, priverčia mane tiesiog pasimesti. Norisi ir verkti, ir juoktis, ir kam nors į snukį trenkti. Mąstau apie praeitį. Kažkodėl mano didžiausios klaidos dabar atrodo kaip geriausi pasirinkimai gyvenime, juk neįmanoma sužinoti, kuris  kelias teisingas. Jaučiuosi kažkokia tuščia, bejausmė, bemintė, nors įkyrus balsas galvoje neužsičiaupia. Paskaudo smegenis, paskaudo pirštus nuo klaviatūros barbenimo. Aš - neskraidantis angelas, aš - įrėminta erdvė, esminis mažmožis ir gyvybinga lėlė, aš - oksimoronas, kažkokia pasimetusi, neaiški, nelogiška, be ryšio.

Viskas, reikia užsičiaupti ir pradėti mokytis fizikos formules. Juk tai vistiek menas.

   

tuščios stiklinės

Mano emocijos lyg sutrupėjusi kreida sušluojamos, jausmas lyg tūnočiau šiukšlių konteineryje. Man nė motais ar kažkas manęs kad ir visą gyvenimą ieškos, norisi užsirakinti kokiame sandėliuke ir supūti. Mano egzistavimą sujaukia tos beprasmiškos dienos, kai absoliučiai nieko neįvyksta, tačiau apimtas kažkokios tuštumos pozityvumo lygis numušamas akimirksniu. Kažkada toptelėjo, kad optimistai ir pesimistai, abu jie kažkiek trenkti ar paplaukę, tačiau abu save pažįsta ir žino kaip elgtis tam tikrose situacijose, o va realistas - žmogus arčiau žemės, savęs nepažįstantis. Gal ir man reikia kokią etiketę ant sprando prisilipdyti, gal tada jausiuos kaip žmogus, pasirinkęs gyvenimo kelią, ar būti optimizmo ir vilties kupina linksmuolė, ar suniurusi dėjuotoja. Viskas nėra taip paprasta kaip puspilnė ar apytuštė stiklinė. Galbūt reikėtų nustoti apie viską taip galvoti galbūt reikėtų surizikuoti, žengti žingsnį, tačiau nežinau kaip. Pažiūrėsim kokį patiekalą gyvenimas paruoš. 

tararam

Niekada nebuvau ir niekada nebūsiu puiki mokinė. Žinoma mokausi gerai, įstengiu gauti kelis dešimtukus, tačiau tikrai nesu pirmūnė ir moksliukė. Man tai tiesiog nėra įmanoma. Niekada negaliu susitelkti į mokslus šimtu procentu, vis įvairios beprasmiškos mintys lenda į tą mano šiek tiek trenktą galvelę. Šiandien pirmadienis, tad namo grįžau vėliau po gitaros būrelio. Daug to laiko ir nebelieka, ypač mokytis istorijos b-testui. Nesusikaupiu, neišmokstu aš tų senovės datų, tų Arabiškų vardų kaip Muhamedas ir Abu Bakr. Aš tiesiog vartau istorijos vadovėlį, skaitau apie islamą, tačiau daug labiau kreipiu dėmesį į šalia padėtas graikiškas salotas ir į White Stripes CD.
Taipogi namuose kartojuosi šokinėjimo per virvutę. Nemoku striksėti, ypač sukryžiavus rankas, ko prireiks rytojaus sporto testui. Esu pasiruošusi blogiausiam - ketvertui ir nubrozdintom kojom.

arbata

Reikia susitaikyti su mintimi, kad kiekvienas savaitgalis turi savo pabaigą. Kiekvieną sekmadienio popietę aš atsisveikinu su laisvalaikiu ir pasiruošiu artėjančioms mokyklos dienomis. Saulė jau baigia pasislėpti už horizonto, baigiasi ši šilta rudens diena. 
Jaučiuosi lyg būčiau kokia hipsterė ar hipė, nepripažinta menininkė iš septinto dešimtmečio. Atėjo ruduo, aplinkui matau vien rudas spalvas, atrodo lyg kažkas užstatė sepia efektą, lyg mano gyvenimas būtų fotografija. Savaitgalis taip lėtai eina, tačiau aš mėgaujuosi kiekviena jo sekunde. Be perstojo klausausi Saulio Mykolaičio ir Stairway To Heaven, vėl kažkodėl sugrįžo ta vintažo manija. Iš naujo pradėjau žiūrėti That 70's Show, regis paauglių kančios mano tėvų eroje mane išties traukia, ypač kai jose dalyvauja Topher Grace, Mila Kunis ir Ashton Kutcher. Apėmė toks jaukumo jausmas, tiesiog sėdžiu ant odinės sofos, geriu šiltą arbatą, žvelgiu į televizoriaus ekraną, kartais pabarškinu gitara. Visai neblogai eina laikas.

whores at my door

Šiomis dienomis vis atrandu naujų muzikantų, naujų grupių, naujų hitų. Mano naujoji manija - grupė The Pixies. Tokios lengvai įsimenamos melodijos ir paprasti tekstai, tačiau tuo ši grupė mane ir žavi. Ji nesistengia įžengti į sceną apsirengę kaip drąsuolė Lady Gaga su penkiolikos colių platformomis ar išsidažę kaip metalistai KISS. Šiais laikais trūksta paprastumo, kurio turėjo devintas dešimtmetis.
Žinoma, neapleidau ir savo senesnių dievukų. Mažiau nei prieš savaitę apsilankiau Roterdame. Ten su sese šėlome Red Hot Chili Peppers koncerte, už kurį poklojome nemažą sumelę pinigų, tačiau tikrai buvo verta. Vos atvažiavusios pastebėjome milžinišką maždaug penkių tūkstančio žmonių eilę, laukiančią prie arenos įėjimo. Gerą pusvalandį palaukusios pagaliau patekome į salę.
Pajutau didžiulę adrenalino dozę išvydusi Kiedį, Flea, Chadą ir Joshą. Jie įžengė su tokia energija ir pasirodė nuostabiai. Apsižliumbiau kai jie grojo mano visų mėgstamiausią dainą Scar Tissue. Taipogi nubraukiau ašarą per Under The Bridge, vos išgirdusi pirmąsias natas tos tobulas įžangos, savo širdyje pajutau tokį atsipalaidavimą, džiaugsmą. Lyg būčiau įvykdžiusi savo tikslą. Vos prieš kelis mėnesius aš beviltiškai ieškojau jų nuotraukų, stalkinau jų twitterius ir facebookus. Dabar viskas pasikeitė. Tik po koncerto jie man tapo tikri žmonės. Toliau lingavau pagal melodiją, kai Anthony savo angelišku balsu pradėjo dainuoti :"Sometimes I feel like I don't have a partner...". Nuostabiausias koncerto momentas. Visi spragtelėjo savo žiebtuvėlius, salė buvo pilna mažyčių ugnies liepsnelių, kurios lingavo pagal ritmą. O dievulėliau... Geriausia naktis mano gyvenime.

Štai, įkvėptu savo dievaičių pipirų, aš atnaujinu savo blogą šiek tiek šiltesniais atspalviais.

koks tobulas vakaras

Na ir apsileidau. GĖDA. Tik dabar suprantu, koks nesustabdomas yra laikas. Blogas nėra vieta paberti mano beviltiškiems pasiaiškinimams. Tiesiog įsipainiojau rutinoje, pamiršau savo hobį rašymui ir visas pastangas atidaviau mokykloje. Baigiu prie jos priprasti. Šie metai ypač sunkūs, nes prasideda b-testai (paruošiamieji egzaminai), kurių šiais metais bus išties daug. Tad prisižadu sau, kad šiais metais nenuleisiu rankų ir pavyzdingai mokysiuosi.
Deja, manau, kad mokykla nėra intriguojanti tema. Regis pastebėjote, kad savo dienoraštyje stengiuosi aprašyti detales, mažyčius daikčiukus, kurie priverčia šyptelti. Juk kam įdomu šlamantys naujų lietuvių kalbos knygų puslapiai ir rūsčiai nusiteikę mokytojai?
Štai ką noriu jus pasakyti - mokykla man yra labai svarbus etapas, kadangi aš noriu atrasti kelią į tobulą gyvenimo būdą. Tai neturi būti banknotų pripildytos banko sąskaitos ar neapsakoma šlovė. Labiau trokštu laimės, laisvės gyventi, įspūdžių ir mylimų žmonių. Norėčiau keliauti, pažinti žmonių kultūras ir kas sužavės, pritaikyti sau. Maždaug prieš savaitę važiavau namo iš tėčio darbo (kadangi neturiu lietuviškos televizijos namuose, o žiūrėti krepšinį vistiek norisi), tačiau nusukome kažkur ne ten. Tiesiog pravažiavome pro labai mažą, tačiau mielą gatvelę. Tas vakaras buvo gaivus ir kažkuo tobulas, gatvelėje degė žibintai, kiekvienas namelis buvo paprastas su mažyčiai balkonėliais ir gėlėmis ant palangių. Kas kelis metrus stovėjo mediniai suoliukai. Pavadinau šią gatvelę "ispaniška gatve", todėl, kad architektūros stilius man priminė Barseloną. Staiga atsidarė vieno namelio durys, į lauką išėjo vyras. Jis vilkėjo vien tik chalatą. Jis užsidegė cigaretę ir ėmė rūkyti. Kažkodėl užsimaniau tokio paprasto gyvenimo. 

un quart d'heur

Dažniausiai vaikštau didžiausiomis Briuselio parduotuvių gatvėmis, žvelgiu į vitrinas. Kartais girdisi gatvės muzikantų baladės, dar dažniau kokios nors mašinos kaukimas, bet šiaip tylu, tik foninis šurmulys. Niekas netyli. Ant kiekvieno kampo - po valkatą. Vienas be kojų, kitas invalidas, trečias su kūdikiu. Visi prašo pinigų, bent kelių centų, tačiau aš, savimi pasišlykštėjusi, neįstengiu sušelpti vargšui kelių eurų. Purvinas tas gyvenimas. Ne viskas yra deimantais klota. Kai aš bambu panosėje apie kažkokią visiškai nereikšmingą problemą, kiti sukaupia drąsos sėsti ant šalto asfalto ir žvelgti į turtingesnių žmonių batus. Argi tai ne pažeminimas? Tačiau kur žmogui dėtis. Tokiame mieste kaip Briuselis žmonės neranda sau vietos. Savosios, keista, dar neradau.
Šaligatvis nuklotas cigaretėmis ir įvairiomis servetėlėmis iš vaflių stendo. Maišosi aromatai. Kiekviename žingsnyje pajusi kitokį kvapą, kartais užsiimsi nosį, kartais juo mėgausies. Žodžiu, jaučiu įvairovę ir man tai patinka, tikriausiai to ir pasiilgau atostogaudama Lietuvoje. 
Vakar buvo nebloga diena. Reikės pakartoti ir pagaliau atsitraukti nuo tumblr.

I wish I was a punk rocker with flowers in my hair

[16:14:50] G: aš noriu būti hipė užaugusi :D

[16:14:58] rūkyčiau žolę, nedirbčiau

[16:14:59] M: būsim! kur dingsim?

[16:15:04] G: į San Franciską

[16:15:09] M: oooooo

[16:15:12] G: nes ten hipių miestas...

[16:15:17] turėčiau hipių autobusiuką

[16:15:19] M: o aš gitarą

***

[16:20:16] M: žinai kas yra hipiai?

[16:20:42] kažkur buvau skaičius. 

- civilizacijos nepaliesti gėlių vaikai.

[16:20:49] G: TAIP

[16:20:54] M: BŪTENT

[16:21:01] NES JIE YRA? AWESOME

[16:24:07] G: taip

[16:24:11] ir jie rūko žolę

gyvenimo kalendorius

Regis tuoj keliausiu į mokyklą, tačiau ne su kuprine, o madinga ruda, indėniška rankine iš H&M. Sunku patikėti, kad jau baigėsi atostogos, taip pat, kaip sunku buvo prie jų priprasti. Tačiau aš nesiskundžiu, juk žinojau, kad viskam yra pabaiga. Tiesiog laikas bėga per daug greitai... Ką gi, dar liko kelios dienos pasiruošti.
Vakar grįžau namo, apsitvarkiau, pažiūrėjau šiek tiek prancūziškos televizijos, kad atgaminčiau kalbą. Viskas vėl tuoj paskęs rutinoje. Taipogi pažiūrėjau Marley and Me, prisižadėjau, kad neverksiu, tačiau ašaros kaip pupos byrėjo. Nusprendžiau dažniau žiūrėti įdomius filmus ir rečiau sėdėti prie Facebook'o, juk iš filmų bent ko nors išmoki. 

sugrįžimas

Po vargingos maždaug 20 valandų kelionės aš pagaliau grįžau į Briuselį. Visa smirdanti, išvargusi, beveik nemiegojusi, tačiau šią vasarą, kažkodėl laiminga. Regis pasiilgau šios skylės. 

problemos prie kavos

Tai turbūt paskutinis įrašas iš Lietuvos, kurį rašysiu šią vasarą. Penktadienio naktį automobiliu važiuosiu į Belgiją, Briuselį, tą vietą kurioje gyvenu jau keturis metus, tačiau niekaip neįstengiu jos pavadinti "namais". Keista, jaučiuosi kaip kokia benamė, tačiau su pastoge. Galbūt kažko per daug reikalauju iš gyvenimo? Galbūt esu per daug išlepinta? Galbūt per daug prisižiūrėjau įvairių amerikietiškų romantinių komedijų? Aš tikiu, kad kažkada būsiu labai laimingas žmogus, o šis mėšlas greitai baigsis, kai baigsiu mokyklą ir skrisiu kuo toliau nuo *cough* namų. 

Šią vasarą pasijutau lyg vaikas, nors jau seniai užaugau. Vaikščiojau po seną savo kvartalą, sutikau buvusius klasiokus. Visi tokie pasikeitę! Šiek tiek susigraudinau, juk tas gyvenimo etapas buvo šaunus. Skaudžiausia bus penktadienį, kai paliksiu tėvynę, dar skaudžiau - Rugsėjo 6-tą, kai teks vėl grįžti į mokyklą.

Noriu pradėti gyventi kitaip. Regis bambėjimo savybę paveldėjau iš mamos, šiais metais bandysiu ja atsikratyti. Nors mano stiklinė puspilnė, žinau, kad esu pesimistė, tačiau nenoriu to pripažinti, tad pasitaiko, jog slepiuosi po nuolatos besišypsančia kauke. Nežinau kaip pakeisiu tą savo gyvenimą, tačiau esu tikra, kad blogo neapleisiu. Jis man sukelia vilties.

Čia ne į temą, bet dabar labai noriu starbuckso. Štai jums, mielieji, maisto pornografija.

P.s. Kas nors gal žino kokių gerų filmų ar knygų? Parašykite komentaruose, nes kitaip neturėsiu ką veikti per žiauriąją 10-ies valandų kelionę.

ateitis

[22:26:48] M: mane tai labai kažkodėl traukia paryžius ar koks londonas
[22:27:02] Nu kad gyvenimas nenuspėjamas būtų.
[22:27:28] O tu kaip?
[22:28:14] G: įsivaizuoju save niujorke, betono džiunglėse su starbuck's kartoniniu puodeliu rankoje ir cigarete tarp pirštų
[22:28:43] kur tyla neegzistuoja, o ramybė yra tik nuobodulio sinonimas.
[22:29:01] aš - tobula lyg barbė
[22:29:19] M: Barbė? :D
[22:30:13] Nu bet žinai, ne tokia kuri neskoningai aprengta rožinėmis suknelėmis. Noriu būti barbė su balmain švarku ir calvin klein apatiniais.

ledo princesė

Anja Konstantinova. Vardas, kurį sužinojau taip neseniai, tačiau veidas, kurį įsimylėjau po pirmosios nuotraukos. Kasdien peržiūrėdama tumblr svetainę atrasdavau porą jos nuotraukų ir jas visas reblog'indavau. Tačiau jos vardas ilgą laiką buvo nežinomas. Vis galvodavau, kas gi galėtų būti ta tobulų veido bruožų, beveik baltų plaukų ir blyškios odos gražuolė. Ji man priminė lyg kokią šiuolaikinę ledo karalienę. Tai ji mane įkvėpė nuspalvinti savo gyvenimą šaltais atspalviais. Toks gyvenimo būdas nėra niūrus, tiesiog reiškia ramybę ir orumą.
Visą laiką ši paslaptinga gražuolė man priminė švedę. Tai moksliškai įrodyta, kad švedai yra patys gražiausi žmonės pasaulyje (ir aš su tuo sutinka, mokykloje švedų sekcijoje mokosi patys gražiausi žmonės). Tad aš iš karto nusprendžiau, kad ji švedė, tačiau tik vakar sužinojau, kad ji australė, dvidešimtmetė ir žemaūgė. Jos ūgis vos 164 centimetrai, tačiau ji įrodė, kad žemaūgės merginos taip pat gali būti modeliai. Šiuo metu ji viena iš mano mėgstamiausių modelių, kitaip sakant, grammy apdovanojimuose ji gautų statulėlę už best new act.

nostalgiški pojūčiai

Mano keliavimas aplink Lietuvą, kuriuo "mėgaujuosi" kiekvieną vasarą yra tikrai nepavydėtinas. Nors tėvynę aplankau kiekvienais metais, Lietuvoje neturime jokio namo, buto ar šiaip būsto apsigyventi. Kartais pagalvoju kiek laiko švaistau ant ratų, kiek valandų važiuoju į Vilnių, Kauną, Panevėžį, Latviją... Nepasakyčiau, kad mano vasara yra tobula, visad yra pliusų ir minusų. Kelias dienas apsigyvenau Vilniuje pas draugę. Nesitikėjau, kad bus taip smagu. Susitikau ir su buvusiomis savo klasiokėmis, kurių jau nemačiau 4 metus! Vaikščiojom po senąjį mano kvartalėlį, pro buvusius namus. Taip pat praėjau ir pro senąją savo mokyklą. Apėmė labai keistas jausmas. Grįžo tiek prisiminimų, nostalgijos paveikta aš vaikščiojau dar vis maža, aštuonerių metų mergaitė. Pamiršau, ką reiškė būti šiame vaikystės pasaulyje. Nesiliauju apie tai galvojusi.
Į Vilnių sugrįšiu dar pirmadienį, o po to teks atsisveikinti su vasara ir grįžti į nuobodų savo gyvenimą Briuselyje. Regis būdama gimtinėje pabėgau nuo realybės. Po truputį tolsta ir vasara, kurios tiek ilgai laukiau. Anksti temsta, apsiniaukę, šalta. Po namus vaikštau su kojinėmis. Viršūnė.


Labai save nustebinau Vilniuje, kai per pietus su drauge apsilankėme suši bare. Tikrai nesu žuvies megėja, tad mėgavausi tik suktinukais. Jie buvo dieviški. Suši esu ragavusi tik kokį kartą gyvenime, tačiau po šių pietų, tikrai ne paskutinį. Tą aštrų wasabi skonį jaučiau dar kelias valandas. Suši - lengvas maistas, kurį valgydama jaučiausi išties stilingai.