tik viskas, net niekas

Mano gyvenimas kažkada taps daina, paprastas muzikos kūrinys, vis po trumpą posmelį ir vėl viskas grįžta į rutiną, vėl skamba ta pati neužmirštama priedainio melodija, kurią pastoviai kažkas niūniuos. Aš vis galvoju apie žmones, kurių dar nesutikau ir vis laukiu tos dienos, kai pagaliau išvysiu jų veidus. Jie dabar galvoja tą patį kaip aš, jie supranta, kad galbūt niekada gyvenime ir neprasilenksime. Juk tiek daug sakinių dar pasaulyje neištartų, tiek daug emocijų neišreikštų ir judesių nepadarytų. Tačiau gyvenime nėra laiko apmąstymams, reikia vien judėti pirmyn neatsikvėpus pro tas begalinės populiacijos džiungles, nėra momento sustoti ir susitaikyti su mintimi, kad aš egzistuoju. Man kitų Dievų nereikia, aš tikiu tik į save. Juk pasaulis ir taip tobulas, tik ne visi tai supranta. Nekenčiu tokių momentų, kai viskas kažkodėl tampa nepaaiškinama, tačiau tai irgi yra mažas gabalėlis tos milžiniškos tobulybės porcijos. Man patinka bent minutei pasitraukti iš realybės kažkur į pasąmonę, užmigti sapne ir tyliai išsakyti kiekvieną žodį kiekviena kalba.