para-para-paradise

Šiandien mąsčiau kaip norėčiau, kad per mano laidotuves grotų November Rain. Nesvarbu kur, galbūt kokioj Arkanso dykinėje, ten pat kur Slash'as prievartavo savo gitarą sukandęs cigaretę tarp dantų, ten pat kur visada liks jo kaubojiškų batų pėdsakas, įspaustas per patį įspūdingiausią gitaros solo istorijoje. Juk mes visi turime galiojimo pabaigos datą, o tada keliaujam sau kažkur, gal į kosmosą, kur pavirstame žvaigždžių dulkėmis ir planetomis. 
Regis, tik pačioje pabaigoj sužinosiu koks gi buvo geriausias momentas mano gyvenime, koks maloniausias jausmas, ir aš garantuoju, jog tai nėra žolė ir dubstepas, kaip daugelis mano bendraamžių teigia. Taip laukiu to momento kai mes visi suaugsime, nors ką aš čia paistau, juk visą amžinybę ir liksime vaikais. Kartais taip trokštu pažvelgti savo naiviai sielai į akis, juk ji tokia tobula, o aš ne, ji viskas kuo aš noriu būti. Aš jaučiu kažkokią paslaptį savyje, Dieve mano, aš gyvenu, kaip keista. Egzistavimas yra pati nuostabiausia dovana, tai kodėl mes jį taip švaistome kartodami tas pačias klaidas?