Aš perkandau laiko juostą, dabar kažkodėl gyvenu pagal savo laikrodį, kažkodėl dieną miegu, o vakare pabundu ir atrandu save jau seniai grįžusią namo su visais jau praėjusio pusdienio prisiminimais. Aš tikiuosi, kad tai tik vienas menkas paragrafas šių metų novelėje, kuri kažkada bus parašyta, tikiuosi, kad tai tik trumpa fazė, trumpas prisitaikymas į rutinos vėžes. Galbūt man reikia vilnonio megztinio, kuris sušildytų ne vien kūną, bet ir individualybę, kurios jau ilgą laiką negaliu savyje surasti. Kartais pasijaučiu kaip kokia lėlė, kaip kokia nepažįstamų žmonių replika, bebruožė, tuščia, stiklinė asmenybė. Kažkodėl stresas stipresnis už mane. Turbūt reikia gerti daugiau kavos.
įsimylėti nepažįstamųjų akis irgi gali, geriausia terapija, išbandyta ir tebebandoma savo kailiu
AtsakytiPanaikinti