put your finger down my throat

Kartais pasijuntu lyg būčiau tuštuma, pasibaigęs filmas, juodas ekranas. Niekaip savęs negaliu apibūdinti, ypač kai prašo įvairios svetainės, aš net sau nepažįstama, tad nuolatos save stebinu. Regis kiekviena diena kažkoks nemalonus siurprizas. Mane bent paguodžia Micko Jaggerio balsas, You can't always get want you want, jis man sako. Honestly, I have no idea what I want. Keistos tos dienos, plyšta sąsiuviniai, dūžta iPodo stiklas, nutrūksta grandinės. Regis viskas sensta, o aš išlieku tokia pat naivi, nepasikeičianti, nors vis vyresnė. Laukiu gyvenimo pradžios, o gal ir pabaigos, niekas negali sužinoti kada patirs egzistavimo kulminaciją. Mano kasdienybę apibūdina šeštojo dešimtmečio melodijos, tokios tobulai netobulos, nereikalaujančios pastangų. Juk Jimi Hendrixas ne grojo gitara, ne, jis tik švelniai kuteno stygas ir sukūrė kažką nepaprasto. O aš regis stoviu vienoj vietoj ir tingiu pajudinti kojos pirštelį.