Dažnai mane užplūsta tokie skirtingų jausmų mišiniai, jie lyg keičiasi kas minutę, priverčia mane tiesiog pasimesti. Norisi ir verkti, ir juoktis, ir kam nors į snukį trenkti. Mąstau apie praeitį. Kažkodėl mano didžiausios klaidos dabar atrodo kaip geriausi pasirinkimai gyvenime, juk neįmanoma sužinoti, kuris kelias teisingas. Jaučiuosi kažkokia tuščia, bejausmė, bemintė, nors įkyrus balsas galvoje neužsičiaupia. Paskaudo smegenis, paskaudo pirštus nuo klaviatūros barbenimo. Aš - neskraidantis angelas, aš - įrėminta erdvė, esminis mažmožis ir gyvybinga lėlė, aš - oksimoronas, kažkokia pasimetusi, neaiški, nelogiška, be ryšio.
Viskas, reikia užsičiaupti ir pradėti mokytis fizikos formules. Juk tai vistiek menas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą