un quart d'heur

Dažniausiai vaikštau didžiausiomis Briuselio parduotuvių gatvėmis, žvelgiu į vitrinas. Kartais girdisi gatvės muzikantų baladės, dar dažniau kokios nors mašinos kaukimas, bet šiaip tylu, tik foninis šurmulys. Niekas netyli. Ant kiekvieno kampo - po valkatą. Vienas be kojų, kitas invalidas, trečias su kūdikiu. Visi prašo pinigų, bent kelių centų, tačiau aš, savimi pasišlykštėjusi, neįstengiu sušelpti vargšui kelių eurų. Purvinas tas gyvenimas. Ne viskas yra deimantais klota. Kai aš bambu panosėje apie kažkokią visiškai nereikšmingą problemą, kiti sukaupia drąsos sėsti ant šalto asfalto ir žvelgti į turtingesnių žmonių batus. Argi tai ne pažeminimas? Tačiau kur žmogui dėtis. Tokiame mieste kaip Briuselis žmonės neranda sau vietos. Savosios, keista, dar neradau.
Šaligatvis nuklotas cigaretėmis ir įvairiomis servetėlėmis iš vaflių stendo. Maišosi aromatai. Kiekviename žingsnyje pajusi kitokį kvapą, kartais užsiimsi nosį, kartais juo mėgausies. Žodžiu, jaučiu įvairovę ir man tai patinka, tikriausiai to ir pasiilgau atostogaudama Lietuvoje. 
Vakar buvo nebloga diena. Reikės pakartoti ir pagaliau atsitraukti nuo tumblr.