nostalgiški pojūčiai

Mano keliavimas aplink Lietuvą, kuriuo "mėgaujuosi" kiekvieną vasarą yra tikrai nepavydėtinas. Nors tėvynę aplankau kiekvienais metais, Lietuvoje neturime jokio namo, buto ar šiaip būsto apsigyventi. Kartais pagalvoju kiek laiko švaistau ant ratų, kiek valandų važiuoju į Vilnių, Kauną, Panevėžį, Latviją... Nepasakyčiau, kad mano vasara yra tobula, visad yra pliusų ir minusų. Kelias dienas apsigyvenau Vilniuje pas draugę. Nesitikėjau, kad bus taip smagu. Susitikau ir su buvusiomis savo klasiokėmis, kurių jau nemačiau 4 metus! Vaikščiojom po senąjį mano kvartalėlį, pro buvusius namus. Taip pat praėjau ir pro senąją savo mokyklą. Apėmė labai keistas jausmas. Grįžo tiek prisiminimų, nostalgijos paveikta aš vaikščiojau dar vis maža, aštuonerių metų mergaitė. Pamiršau, ką reiškė būti šiame vaikystės pasaulyje. Nesiliauju apie tai galvojusi.
Į Vilnių sugrįšiu dar pirmadienį, o po to teks atsisveikinti su vasara ir grįžti į nuobodų savo gyvenimą Briuselyje. Regis būdama gimtinėje pabėgau nuo realybės. Po truputį tolsta ir vasara, kurios tiek ilgai laukiau. Anksti temsta, apsiniaukę, šalta. Po namus vaikštau su kojinėmis. Viršūnė.


Labai save nustebinau Vilniuje, kai per pietus su drauge apsilankėme suši bare. Tikrai nesu žuvies megėja, tad mėgavausi tik suktinukais. Jie buvo dieviški. Suši esu ragavusi tik kokį kartą gyvenime, tačiau po šių pietų, tikrai ne paskutinį. Tą aštrų wasabi skonį jaučiau dar kelias valandas. Suši - lengvas maistas, kurį valgydama jaučiausi išties stilingai.