Niekada neįsiklausiau į foninį šurmulį. Man patinka klausytis šnabždesio, ypač to kurio nesuprantu. Tiesiog nekenčiu tylos, ji tokia nepastovi, bauginanti ir nejauki. Pasaulis atrodo toks pilkas ir tylus be kištukų ausyse, be grotuvo kišenėje, be tuščios, bemintės sąmonės. Juk pati nuostabiausia tyla yra muzika, ji priverčia mūsų galvą užsičiaupti ir širdį atsiverti. Nieko dar taip nemylėjau kaip muzikos. Galbūt ir niekada nemylėsiu.
Kodėl taip greitai lekia laikas? Kas nors jį sustabdykit, dar nespėjau nusipirkti advento kalendoriaus. Šitie metai man kaip bemiegė naktis... Laukiam kitų, gal per juos man kas nors įkrės lašelį proto į tuščią galvą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą