Šiandien diena lyg penkiasdešimtųjų fotografija - kažkokia nespalvota ir nuobodi. Pasaulis man primena senelio laikų nuotraukas, kai visa šeima išsirikiavusi nustato fotoaparatui pokerio veidą, kuris išliks amžinai. Keistoka šiandien diena, koridoriuose mirga marga juodų švarkų ir mokytojų pokalbių apie tragišką jų bendradarbės likimą. Mokykloje gedulas. Tokios ramumos dar nesu mačiusi.
"Ignoruokit žurnalistus..." tarė kone kiekvienas mokytojas. Mano galvoje sukasi pačios liūdniausios mintys. Aukos aš visai nepažinojau, tačiau vistiek jos žiauri mirtis privertė mane susimąstyti. Bet kurią sekundę mes galime būti nužudytas. Keistai tas gyvenimas veikia, regis kartais kelių minučių skirtumas gali pakeisti tavo lemtį. Imu kažko bijoti, nežinau ko, galbūt jaučiu kaip po truputį įklimpstu į tikrąjį pasaulį, į žiauriąją realybę, kuri visą laiką ir bus nespalvota. Regis niekas nežino kaip į tokias tragedijas reaguoti, galbūt užsidarome blankiame pasaulyje, kur, regis, spalvoti yra tik O nagai.
Regis aš vėl paskendusi rutinoje, kažkur pasimetusi milžiniškoje dykumoje, kiekviena savaitė lyg daina, vis spusteli replay mygtuką ir, regis, ta pati savaitė prasideda iš naujo. Tik kažkaip to laiko vis mažėja.
Na o šita nuotrauka pagerino dieną, žinoma, įžvelgiu tą liūdnumą jo akyse, regis, pati jį jaučiu, nepaisant to, jo akys yra arčiausias dalykas link tobulybės.
"Na o šita nuotrauka pagerino dieną, žinoma, įžvelgiu tą liūdnumą jo akyse, regis, pati jį jaučiu, nepaisant to, jo akys yra arčiausias dalykas link tobulybės." užskaitau
AtsakytiPanaikinti