dar kavos?

 „Kokiame gi pasaulyje mes čia gyvename? Visi tik save fotografuojasi“ pagalvojo Stefani, bežvelgdama į grupelę jaunų, aukštų tarsi Afrikos gazelės merginų, kurios lyg paveiktos instinkto susiglaudė ir smarkiai pakeitė savo veido išraišką į visai nežinomo, besielio žmogaus miną, vos pamačiusios netikėtai atsiradusį fotografuojantį telefoną. Šis vaizdas Stefani itin pykdė, neaišku jai ar tai buvo pavydas, ar įniršis, susikaupęs iš anksčiau matytų identikalių situacijų, kurios ir vėl priminė apie gyvenimo nuspėjamumą  ir idiosinkrazijos stoką, o gal tai buvo pats faktas, jog kažkada net šios perdėtai linksmos ir entuziastingos merginos turėjo tiek daug potencialo kažko pasiekti gyvenime, žinoma, ne darbo lauke ar meilės santykiuose, tai  juk tik asmeninės pergalės, o daug svarbesnėje,  savęs pažinimo srityje. Stefani stebėjo kaip gazelių gauja sustojo aplink mobilųjų telefoną ir žvelgė į sukurtą šedevrą, kelios atrodė itin savimi patenkintos, kitos slėpė nepatikimumus po suvaidintų šypsenų kauke, tačiau visos galiausiai numojo ranka ir lyg niekur nieko keliavo tolyn be jokių klausimų ar protingų komentarų, turbūt ieškančios naujos progos įamžinti savo netikrus veidus. O ar jos supranta, jog iš tiesų egzistoja? Juk tai nėra kažkokia iliuzija, kaip daugelis mus supančių daiktų, jų veidas yra tikrojo gyvenimo atspindys, vienas iš nedaugelio likusių šioje netikroviškoje relaybėje, kurios jos galbūt niekada ir nebepamatys pro savo besieles akis, bet juk tai absoliučiai normalu, juk ne jos kaltos, po velnių, kalti mes visi, kad nebandėm išsigelbėti ir išgelbėti kitų nuo šio vienspalvio likimo, o dabar jau, regis, per vėlu - juk tokių viską apgalvojančių, gal net pernelyg kritiškai mąstančių žmonių kaip Stefani buvo likę labai nedaug, jie, tarsi nykstanti  grybų, augalų ar gyvių rūšis įrašyti į Raudonąją Knygą taip ir toliau nyksta niekieno nebepastebimi ir niekieno nebesaugomi, pasmerkti visą savo liūdną ir nesuprastą gyvenimą tiesiog mąstyti. Mąstė ir Stefani  užsigerdama iš mažyčio, galbūt net šiek tiek pretenzingo kavos puoduko, besimėgaudma mėgstmiausiu paros momento – tos nuovargyje išmirkusios popietės, kai apsunkusios akys taip merkiasi tarsi ant jų tūnotų švino luitai, o vienintelis būdas atrasti savyje bent šiek tiek stiprybės ir sveikatos – išgerti juodos kavos be jokių priedų, be gretinėlės, be cukraus, be jokio apgailėtino sausainiuko ar miniatiūrinės šokolado plytelės ir leisti tamsiam kartumui sušildyti visą kūną ir išblaškyti visas problemas, nors tik kelioms dešimtims minučių. Ir tada pačiai Stefani toptelėjo, jog šis gėrimas – tai puikus palyginimas tai merginų grupelei, juk jų išvaizda nuostabiai rafinuota, kaip ir šis tieisog švytintis porcelianinis puodelis su rausvų rožių ir žalių spygliukų paveiksliukais ir smulkute, netikru auksu papuošta ąsele bei viršumi, subtilia forma ir gražiu susiaurėjimu per vidury, tarsi būtų relikvija iš Austro-Vengrijos dvarų, bet juk viso labo jo tokiame pat pedantiškame viduje – tik paprasčiausias rudas pupų vanduo, lygiai toks pat kaip ir kitos kada nors ragautos juodos kavos, kurias galima nusipikrti bet kuriame pasaulio krašte. O šios merginos, kad ir kokios dailios jos bebutų, be grožio nieko neturi, nes jų vidus – kartus ir visiškai identiškas kitiems žmonėms be priedų, ir nors smagu su jomis pabendrauti, pasijuokti ar pasidulkinti, po kelių dešimčių minučių jos jau bus nebesvarbi praeities detalė.

baltame kambaryje - su juodomos užuolaidomis - prie stoties

Kažkur esu skaičius, kad pirmasis oro gūsis, kurį mes įkvepiame vos gimę, yra mūsų siela. Toliau, visą likusį savo gyvenimą, nepaisant kaip tu pasirenki jį nugyventi, nepaisant aplinkybių, savąją sielą po truputį iškvepiame. Todėl mes ir panašėjame į savo artimuosius - didžiausią laiko dalį praliedžiamia tame pačiame ore, įkvėpdami vieni kito sielos daleles.

Tai išgirdus, apmąsčiau kiekvieną kartą, kai stebėdavau vos įžiūrimas linijas, kurias iškvėpdavau šaltą žiemos ar rudens vidurio rytą beeinat į tą patį autobusą, kaip aš jomis grožėdavausi, nesuprasdavau, kaip kažkas tokio paprasto gali taip tave užburti. Tada atrodė, kad laikas sustoja, ir visi tik žiūri į tuos vandens lašelius, prasiskverbiančius pro tavo lūpas. O kartais to grožio nė nepavykdavo pastebėti, nes staiga pradėdavo lyti, regis metas traukti pasenusius praeito sezono skėčius, užversti Hamletą, užgesinti Camelį ir nusisukti nuo besikartojančių tave smerkiančių automobilių žvilgsnių. Staiga supranti, kad vėl atėjo ruduo. Jau pamiršau, kad šiltos, jaukios popietės su puodeliu žalios arbatos tarp sustirusių delnų yra tik mitas. Tačiau kartais to net nereikia.

cogito ergo sum

Tos filosofijos pamokos baigia sujaukti mano smegenis. Padrikos mintys, kurios visiškai nieko tau neturėtų reikšti, kažkodėl tiek daug tau pasako, lyg būtų vien tik tau užrašytos. Tačiau keisčiausia ne tai, ką R. Dekartas teigė, kad visa tai, visas mūsų "stabilus" pasaulis, gali būti tik sapnas, bet pats faktas, kad prieš daugelį metų, kai dar net nežinojau kas buvo ta tetulė filosofija, aš pagalvojau lygiai apie tą patį. 
Dabar tikrai nemanau, kad gyvename sapne. Tačiau visko gali būti. Tik pamanykit apie tai. Juk mes galime visiškai nieko nežinoti, esame apsupti nežinomybės, kurios neįmanoma atskleisti. Kaip galima įrodyti, kad iš tikrųjų gyvename? Kaip galime žinote, kas esame? Galbūt tik šį ryt atsibudome šiame kūne su visais prisiminimais, ir gyvename net nieko neįtardami. Nėra būdų tam įrodyti.
Ir žinau, daugelis iš jūsų pasikliaus logika, kad ji mūsų neapgauna, nenuvilia, bet juk tai ne tiesa, viskas, visi jausmai mus nuvils, mūsų regėjimas, klausa, lytėjimas, skonis. Todėl ir egzistuoja iliuzijos.
Nenoriu gaišinti jūsų laiko, tačiau jeigu kažkada norėsite paskęsti nežinomybėje, pajusti tą baisų, tačiau kažkodėl stulbinantį jausmą, atverkite savo mintis įvairioms idėjoms, būkite tolerantiški visokiom mintim, kad ir kaip giliai jos jus nuvestų ir pamąstykite apie tai, jog pasaulyje nėra tikrumo. Ir tada, kai pasimesite, žiūrėsit į viską kaip į iliuziją, pamiršit visus gyvenimo "faktus", aš, su pačiu Dekartu, išgelbėsiu jus su viena fraze: Mąstau, todėl esu. Taip, aš egzustuoju. Nežinau apie jus, ir nėra būdų žinoti. Bet aš egzistuoju. Ši mergina, dabar rašanti šias raides, šiuos žodžiu, galbūt neegzistuoja, tačiau ši būtybė, sugebanti visa tai išmąstyti - tikrai taip. 
Tas nieko mes negalime daryti šiame pasaulyje, negalime įrodyti kas tikra, o kas ne, mums lieka tik kažkuo tikėti. Tad atverkime savo mintis. 

nemiga

Labas rytas

Arba geros nakties

Čia jums spręsti

Aš čia sėdžiu

Pusiau mieganti

Pusiau žvali

Pusiau gyva

Mąstau apie nieką

Nes nepajėgiu mąstyti

Tad 

Prašau

Prilaikykit mane

Kaip seniai mačiau žvaigždes. Mieste jų nėra, taipogi nėra kompiuterio ekrane. Aš to pasiilgau. Menko vėjelio vidury nakties ir basų kojų ant žolės. Ir to kvapo. Nežinau ar taip kvepia vasara, ar pieva, ar laimė. O gal tiesiog nepriklausomybė. 

Galbūt aš šiek tiek naivi, kad rašau. Čia tylu. Čia niekas manęs neišgirs. Juk mes niekam nerūpime. Žmonės praplautom smegenim tiek daug pasakoja, nors neturi ką pasakyti, dalinasi mintimis su twitteriu, nes kažkodėl iš kažkur ištraukė, kad kažkam kažkur pasaulyje jie vis dėlto RŪPI. Tavo idėjos neįdomios. Tavo gyvenimas irgi neįdomus. Tu nieko neturi ką pasakyti. Tu mano gyvenimo nepakeisi.

Dulkės. Žmonės yra dulkės. Tai faktas. Mes mirsim ir tiek. Niekam nerūpės. Niekas nepastebės. Tai liūdna, bet kažkuo ir gražu. Mes atvykome į žemę pasimetę, šiek tiek pagyvenom išsiblaškę nežinodami ar gyvename teisingai, ar gyvename pagal taisykles ir galiausiai mirsime pasimetę. Ar jau viskas? Ar pasibaigė? Čia taip turi būti? O kas bus paskui?

Žinoma dėl mūsų gali verkti. Dėl mūsų gali melstis. Dėl mūsų bent vienas žmogus gali užsirišti juodą kaklaraištį. Tačiau po kiek laiko, tai gali būti ir dekada, ir savaitė, ir keli amžiai, tavo vardas bus ištartas paskutinį kartą. Ir tik tada tu mirsi. Visi tavo pėdsakai ištrinti, visi twitterio sekėjai išmirę. Ir niekam nerūpės, kad tu kažkada šiam pasaulyje egzistavai. 

Lady, you don't know shit about shit.

from the road to the sea to the sky

puodelis kakavos tarp delnų, vilnonės kojinės slystančios ant marmurinių grindų, šiek tiek problemų, šiek tiek streso, šiek tiek tradicinio žiemos pradžios išsiblaškymo ir visi pradeda kraustytis iš proto, nors ir lauke sninga. mat sniegas yra ženklas, kad nieko nėra amžino ir viskas ką iš tiesų gyvenime darai, tai tempi laiką nuo gruodžio iki gruodžio iki gruodžio. 

Pirmąją pastraipą visada lengviausia parašyti. O ką rašyti toliau? Ar ir vėl vardinti gyvenimo detales, kurios galbūt nieko nepakeis, o galbūt ir yra viskas? Ar užsiminti kaip nejauti mėlynėmis nudaužytų kojų, negali pajudinti nušalusių pirštų, tačiau vistiek sėdi lauke ir alsuoji mėtinius dūmus kurie kažkodėl tave džiugina, galbūt dėl to, kad su jais iškvėpi ir realybę, bent jau akimirkai. 

- Aš galiu paskeisti,- išgirstu tylų, menką balselį, kuris tarsi adata perverė mano krūtinę. Ne. Tu to padaryti negali. Žmonės nesikeičia. Mums lemta likti tokiais, kokie esam, mums lemta rinktis arba būti pasmerktais su tokiais pačiais kaip mes, o kitus išmesti iš savo pasaulio tarsi pasenusias sąskaitas. Nors ką čia besakius, juk ribos ir taisyklės neegzistuoja, neegzistuoja ir gėris ar blogis, tiesiog mes patys viską sprendžiame, nors gal kiti viską sprendžia už mus, mes juk tokie menkučiai jog net keista, kad galime būti pastebėti. 
Koks šiaip skirtumas, kam ta prasmė? Kam tos teisės, kam reikia statuso visuomenėje, kam reikia individualybės, jeigu tu tiesiog gali... pasikeisti.

Ką gi, leiskite man šiandien gyventi, paskutinis kavos puodelis ir lekiu. Nežinau kur, galbūt amžinybės link,  galbūt į kavinę ten kur sėdėjau nežinia kiek savaičių prie moterų jaunais veidais ir senomis rankomis, galbūt į tą sumaištį keliantį sniegą, kurio staiga nebeliko. 

mes esam, ir tiek, ir tai, kas atsitinka, atsitinka, ir tiek

Jeigu gali pabusti kitu laiku, kitoj vietoj, kodėl negali pabusti kitu žmogumi?

Lapkritis - toks mėnuo, kai tavo pirštai nuolat kvepia mandarinais, o mėnulis tave vis lydi nors jo ir nematyt. Atrodo visada bandai rasti bent spindulėlį šviesos, tačiau ji išsilydo su gatvės žibintais, Kalėdų dekoracijomis ir su kone kiekvieno praeivio žiebtuvėliais (nors ir kiek teigtų, kad jo neturi, jis vistiek kažkaip atsiras tavo striukės kišenėje). Ant kiekvieno kampo tik spragt spragt spragt spragt spragt. Juk niekas tavęs nemato tamsoje.

O galbūt aš taip ir toliau sėdėsiu prie lango įkišusi savo alkūnes tarp virtuvės žaliuzių ir siūbuosiu savo praplikusias rankas, paskui pastebėsiu merginą ir prisiminsiu, kur ją jau mačiau (čia tik man nuspręst ar sapne, ar mano vaizduotėje ar kažkur dešimt mylių nuo Salt Leik Sičio), nužiūrėsiu jos švarią mokyklos uniformą ir ilgas juodas kojines, jos bespalvius plaukus ir bespalves akis, jos išbalusį veidą, sielos tylą ir nuogybę, prikąstą lūpą tarsi ji slėptų visą savo biografiją. Savo raudonomis rankomis ji suspaudžia arbatos puodelį (įsipila pieno, nes kitaip viskas liks tas pats) ir mąsto apie gyvenimą ir apie tą vieną pokalbį su tuo vienu žmogumi, tada kažkaip įtikina save, kad iš tiesų tapo visuomenės auka. Savo valią ji ir taip atidavė numeriams, tad kodėl čia nepasėdėjus ant traukinio begių ir nepasigrožėjus plazdojančiais lėktuvais? Tegul ir toliau niekas jos nesupras, nei ji pati, nei jos rašytoja, nei jos lemtis. 

nu bet ne

Tas, kad neturi pabaigos, nėra tikra.
Ar jums esa tai buvę, kad besiklausant kokios nors dainos pašiurpsta oda? Ta viena melodija skamba mano galvoje, visas kūnas virpa lyg po dešimt kavos puodelių ir ekstazio nakčių, kurių galbūt dar net nebuvo. Ir staiga tu supranti, kad pasauliui siunti visai ne tą žinutę, kurią norėtum, kad negali pasiaiškinti, nes nemoki ir negali kalbėti. Bet juk kartais ratilai ant nekalto veido papasakoja daug daugiau negu nuobodi istorija.

ir kaip galima į tą melodiją tiek daug sutalpinti

Klausausi laužo šviesos ir tiesiog drebu. Tai mane gąsdina, kaip galima kažką taip mylėti? Ir man norisi grįžti į tuos laikus, kai kalbėjom ne apie save ir ne apie kitus.

viskas iš naujo

blanki šviesa, primerktos akys ir keli neišplauti kavos puodeliai. atsikeli vien tam, kad vėl eitum miegoti. tada viskas ir išsitrina. nes tos prarastos valandos niekada nieko nebepakeis.
ar yra amžinybė? nes atrodo, kad aš dabar joje įstrigau. jeigu po mano mirties viskas iš tiesų pasikeis? tokiomis dienomis nėra didelio skirtumo ar mirsiu po penkiasdešimt metų ar po keturių dienų. manau jau pasakiau viską, ką norėju, pamąsčiau viską, ką reikėjo, pakeičiau visus įmanomus gyvenimo kelius.
  
ir
pati
tapau
vakumas

Kur dabar man sukti? Kur link? Ar paskęsti nematerialioje realybėje, reikšmių reflekcijoje? Man reikia atsakymo į paprastą klausimą: kas dabar?  Užtenka man tų perdirbtų asmenybių, kurios nežino apie ką kalbą, kurios diskutuoja ne apie idėjas, ne apie įvykius, o apie kitus ŽMONES kaip aš ŽMOGŲ kaip tu kas šioms BŪTYBĖMS davė TEISĘ??? mažos jų mintys. siauras ir jų gyvenimo kelias, nors ką gali žinoti. Pasaulyje nieko negali žinoti. Etika neegzistuoja, gėris ir blogas yra tik mitai. Iš kur mes žinom, kas yra gera, o kas yra bloga? Pati visuomenė nusprendė, privertė laikytis nurodymų. O jeigu aš manau kitaip?

Mes lėkėm pro rugių laukus, pro medžių šakas, pro spindinčius ežeros, pro žvaigždėtą rugpjūčio dangų, pro debesų skliautus, bėgom nuo visuomenės tik tam, kad suprastume, jog mes patys ir esame visuomenė. Mes esame ta blogio dievybė, mes esame ta abstrakcija, ant kurios visi niršta.

manau, kad jau baigiau. galbūt. čia tik mano mintys. jūs mano mintyse. nekreipkit dėmesio. koks skirtumas. sveiki atvykę, ar dar nepasimetėt? aš jau seniausiai klaidžioju.

kas egzistuoja?

laiko nėra, yra tik laikrodžiai
sėdėjau toje pačioje, tačiau skirtingoje vietoje ir laukiau kada pasibaigs kažkas, ko gal dar net nėra. per lotynų pamoką rašiau haiku (mano smegenys kaip reikiant buvo paplautos), per istoriją miriau, o per geografiją atradau gyvenimo tikslą. o paskui gyvenimas dar kartą prasidėjo iš naujo.
prie manęs priėjo žaliaplaukė hipė ir sušnabždėjo į ausį: "Kas egzsituoja?" dabar, kai pagalvoju, nesu tikra ar jos plaukai buvo žali. ir ar tai tikrai buvo mergina. nežinau ar ji iš viso egzistavo. gal tai buvau aš pati, metempsichozės reiškinys, gal tai buvo pranašas ar mano atvaizdas tuščiuose oro sluoksniuose. kas egzistuoja, kas egzistuoja... niekas negali astakyti šito klausimo. žinoma galima pasirinkti lengviausią kelią ir tapti ateistu, netikėti į jokias dievybes ir toliau pūti savo materialiame pasaulyje.
pažiūrėk į save dabar pat. sėdi vienas už mokyklos vartų ant purvino šaligatvio, lauke tylu ir šalta, tu vienas rūkai ir save vadini filosofu, nes turi savo nuomonę. esi parazitas pasauliau, nes kaltini visuomenę, nors pats esi visuomenė. ir taip pat, esi įsitikinęs, kad žinai viską. atmerk akis. žmogaus protas nėra pajėgos suprasti visatą, mūsų stebėjimai ir eksperimentai neatskleidžia tikrovės, o paprasčiausiai ją sukuria. grįžk atgal į transcendetinis erdves.

amen

mačiau merginą

su kryžiumi 

aplink kaklą

jos plaukai nekvepėjo

bažnyčia

tačiau jos klubai buvo

 tarsi

 dievas 

įdomu ką galvojo jos kunigas

įdomu ar tas kryžius

aplink jos kaklą

man reiškia daugiau

negu reiškia jai 

✞Δ

Mano vienintelė problema yra realybė. Nes su ja niekas nesirimuoja. Visi rimai netikri. Niekas kitas neegzistuoja. 
Pabudau žiemoje tarsi būčiau sutryptas sniegas po tavo mėlynėmis ant kojų. Atrodo viskas vėl prasidėjo iš naujo, viskas tas pats, tačiau kažkodėl nieko nebeatpažįstu, net savo atvaizdo veidrodyje. 
- Kas tu tokia?! - rėkiu iš visų plaučių ir trenkiu į stiklą. Šis sudūžta. 
Nes po visų ilgų valandų, po visų molinės masės apskaičiavimų, trigonometrijos uždavinių, po nebesuskaičiuojamų cigarečių, tu visai pasimeti. Gyveni, tačiau nežinai kodėl. O atsakymo niekas nežino.

lolololololol

vaizdas

kartą gyveni daili, plona šviesiaplaukė, kuri turėjo viską, ko tik užsigeisdavo. jos tėvas buvo turtingas verslininkas, o mama - išlepinta jo žmona. mergina turėjo ir vaikiną, ir prabangią mašiną ir marias draugų. ji niekada neliūdėjo ir neverkė. viskas buvo tobula.

tačiau žinote ką? tai liūdniausia istorija, kokią tik esu girdėjusi. nes mūsų gyvenimo sunkumai, mūsų klaidos, mūsų praeities randai, visos tamsiosios mūsų pusės ir paverčia mus žmonėmis, o ne realistiškomis lėlėmis iš Merilendo.

kas per naktys. tu girtas, o aš išprotėjus, tad kas mus parves namo? susilieja miestas ir pastatai išsilydo, tu nubrauki prakaito lašus.
visos ribos sulūžta, mes tik šluojame jų liekanas ir jose maudomės, tarsi patys pašieptume save. šis jausmas užpildo tuštuma tavyje, kaip cigaretės ar meilė. o tada ir supranti, kad turi viską, ko reikia ir kad suradai tą žmogų, kuris tavęs visą gyvenimą ieškojo. 

aš visada mirštu savo sapnuose

apleistama betono priemesčio rajone, ten kur skalbimo milteliais kvepiančios namų šeimininkės kabina sintetiką tarybiniuose balkonuose ir tyliai rūko, ten kur tiesiog teka mašinų dūmai ir užtvindo mūsų smegenis ir įsivaizduojamus pasaulius, gyvena visų mūsų klonai. jie tokie patys kaip mes, tačiau visiškai skirtingi. juk šiandienos visuomenės šūksnis yra "išsiskirk, kad pritaptum". ir aš pati ten atsiradau, kur namai vienas kitą užstoja, kur civilizacijos erozija tarsi banga užlieja visas dykumas ir jas paverčia dar vienu prekybos centru. šitame pasaulyje eutanazija yra šventa kaip pagonybė, o kiekviena provokuojanti idėja tampa nauja religija. sveiki antvykę į dabartį. prašau prisijungti.
kur dingo visi tikri veidai ir tikros sielos? ar jos nėrė į nerį, į cigarečių nuorūkų gelmes, į kurias žvelgė kone kiekvienas padaras? aš jų niekur nebematau, tarsi ir vilnius, ir briuselis byra pro pirštus ir sutrypia mūsų viltis ir dvasios revoliucijos. geros jums nakties, nes po kelių minučių ant tilto turėklų stovės dar vienas jaunuolis suplėšytais džinsais, kuris turėjo viską, tačiau tai buvo niekas. vandenyje sublizgės jo žiebtuvėlis. juk kai ateina pabaiga, tik tada viskas prasideda.

sometimes the blues is just a passing bird

dazed and confused. juk pasaulis yra milžiniškas dūmų debesis, kurį rūko visi tarsi alsuotų orą. jis kvepia ted nugent gitaros stygomis, tačiau aplinkui muzikos nei girdėt nei regėt. galbūt aš pati įžvelgiu tik tas pačias juodas mašinas, kurios praūžia pro mano pėdas. o ką aš čia veikiu?
ar lėktuvų ūžesys ir mašinų pypsėjimas mane atitraukia nuo realybės? juk per pastarąsias dienas mano smegenys kaip reikiant sinchronizavo nesvarbius paistalus. galbūt aš kaip paukštis sparnais išsukinėtais netūpiau savo distancijos pusiaukelėje ir (netyčia) tapau visuomenės auka. kažkur pasąmonėje aš vis dar ant ramunėmis padengtos žolės, kažkur 99 km nuo Stokholmo, kažkur 99 km nuo betono džiunglių ir sintetikos, kažkur, kur niekada nesu buvusi, tačiau viskas atrodo taip pažįstama, tikra ir neįrėminta. galbūt tai tik haliucinacija, tačiau ji amžina. 

  

jeigu jūs laukiate ženklo, štai ir jis.

baltosios sienos sindromas

Tuštuma. Šiandien pabudau ligoninėje, kurios niekada nepripažinau kaip savo namais. O dabar visur tuščia.

Liko tik baltos sienos, kartoninės dėžės ir dulkės. Jokių apklijuotų spintų, jokių plakatų su Eifelio bokštu, jokių nuotraukų. Kažkada aš čia gyvenau.

Rutinoje paskendę žmonės kaip aš visada ieško išsigelbėjimo. Jie nori pakeisti savo gyvenimą ir žengti didelį žingsnį į priekį. Aš irgi to troškau, tačiau dabar, kraunant paskutinius daiktus į dėžes, suprantu, kad vis dėlto gyvenimas rutinoje nėra toks blogas. Šis namas buvo dalis mano vaikystės, kurios niekada nepamiršiu. Todėl ir taip sunku atsisveikinti su šiomis sienomis. Jos man labai daug reiškė.

Vakar pradėjau viską krauti. Teko išmesti daug vaikystės prisiminimų tiesiai į šiukšlių dėžę. Laikas sukurti naujus.
Tai bus šviežia pradžia. Tą sakau kiekvienais metais, tačiau dabar turiu daugiau entuziazmo nei anksčiau. Nauji namai dar nereiškia, kad turėsiu palikti draugus, mokyklą. Niekur neprapuls ir dangus.
Šiais metais trokštu labiau išreikšti savo laimę ir tapti optimistiškesnei. Juk nenoriu virsti nuobodžia, tuščia, balta siena. 

you know me

kai paskęsti vanduo, uždūsta oras ir pasaulis sudūžta į mažas šukes nebėra noro gyventi. 

ji rūko tik tada, kai būna laiminga, o rašo tik tada, kai būna liūdna. jau mėnesius nieko apie ją neskaičiau. džiaugiuosi už ją, tačiau po truputį ją prarandu tarsi ji byrėtų man pro pirštus kaip pajūrio smėlis. ji kaip vasara - vis tolsta nuo manęs.
kažkada aš buvau tik indigo, tačiau dabar tapau įvairiaspalvė. atrodo pasaulis praskaidrėjo per metus. kažkodėl bijau, tačiau ir laukiu kas nutiks toliau.
vakar važiavau mašina ir žiūrėjau į Belgijos kelią. pasigedau rugių laukų, lietuviškos pievos, dobilų, karvių. mačiau tik žibintus, elektros laidus ir vokiečių senukus. tačiau man tai patiko. bent jau iš Lietuvos parsivežiau nuostabų dangų. 

šiame filme nėra aktorių

Kai naktimis nemiegi, dienos tampa tarsi sapnas. Tu nežinai kas yra realybė, o kas tik tavo vaizduotė, tad su niekuo nekalbi, tik išspaudi miglotą šypseną ir lauki kito vakaro, kada visi prisiminimai išgaruos ir liks tik fotografijos. Tokiomis naktimis gali tapti bet kuo. Gali pavirsti šiek tiek per daug laimingu hipiu, fotografuojančiu kiekvieną gimtojo miesto šaligatvio plytelę, kurią esi užmynes jau kelias begalybes kartų. Gali tapti žmogumi su ryškiai violetiniais plaukais. Ir svarbiausia, gali gyventi taip kaip reikia, gali išsirėkti tyloje, gali pradėti šokti tamsoje ir juoktis, kai visi girdi, kai visi mato, tačiau jiems nė motais, nes jie irgi pusiau gyvi pusiau užmigę, vaikštantys per realybes sapnus, apsvaigę nuo nemigos, juk vasaros pabaiga, reikia atšvęsti su buteliu giros ir lėkšte tinginio. Ir viskas kaip per miglą. Tuoj sugrįšiu prie savo kasdieninės rutinos, kurios šiek tiek pasiilgau, tačiau vistiek nekenčiu. Turbūt pasiilgau kažko nekęsti, pasiilgau nebe tokių malonių popiečių su nebe tokiais viliojančiais kavos puodeliais. Tai kažkoks amžinas ratas, dėl kurio man šiek tiek svaigsta galva. Greitai vasara liks tik užmirštas sapnas, kurį retkarčiais dar prisiminsiu užuosdama tą gundantį migdolų aromatą. 

i'm out of time to become god

Pasakysiu jums vieną dalyką. Šį kartą be jokių metaforų,be jokių užuominų - rėšiu jums nepagražintą mano gyvenimo versiją kaip ją mačiau savo akimis, o ne savo sapnuose ar vaizduotėje. Šią savaitę supratau kažką labai svarbaus, kas, manau, tikrai padarys didelę permainą mano niūrokame gyvenime. Tad ištempkite ausis (šiuo atveju, atmerkite akis) ir klausykite, nes čia gali būti vienas svarbiausių mano įrašų. Be jokių vienkartinių kaukių.
Šios savaitės pradžioje išrūkau į Palangą su artimaisiais laimės ieškoti. Pripažinsiu, buvo labai smagu, pagaliau išvydau jūrą, kuri man suteikė labai daug teigiamos energijos. Tačiau grįžtant duobėtu keliu namo išgyvenau kažką nepaprasto.
Nesupraskite klaidingai, jokio sprogimo ar avarijos nebuvo. Visai atvirkščiai, beveik nieko neįvyko. Tiesiog ramiai sėdėjau mašinoje apsupta mane mylinčių žmonių, klausiausi Aerosmith dainos "Amazing" ir žvelgiau pro purviną stiklą į nepakartojamo grožio saulėlydį, kuris visą dangų nudažė raudona, rožine ir purpurine spalvomis tarsi būtų užsidegęs. O dar rugių laukai, išsidriekę prie visų Lietuvos kelių, tarsi lydėtų kiekvieną automobilį namo.
Nors tai buvo visai nereikšmingas įvykis, kaip tik tada supratau, kad dar niekada nesu buvusi tokia laiminga kaip šią akimirką. Tai buvo geriausias momentas mano gyvenime, kurio neįmanoma aprašyti. Niekada jo nepamiršiu.
Laimės negali suplanuoti. Kelis mėnesius planuojame vakarėlius, susitikimus ir keliones, tačiau tikroji laimė mus aplanko netikėtai. Jau kiek metų aš planuoju savo laimę, mąstau kaip pabaigusi mokyklą pradėsiu gyventi optimistiškai ir linksmai, be jokių rūpesčių. Laimė susideda iš daug mažų dalelyčių, kurios galbūt ir nėra labai reikšmingos mūsų gyvenime. Paprastas saulėlydis, daina, peizažas ir visas pasaulis tampa tobulas, nepaisant visų problemų. Tai buvo tarsi atsisveikinimas su vasara, kurio praūžė taip greitai, tačiau, tiesą sakant, jos dar liko mažas kąsnelis kaip mėgstamiausio močiutės pyrago. O jis visada būna skaniausias.