Tai išgirdus, apmąsčiau kiekvieną kartą, kai stebėdavau vos įžiūrimas linijas, kurias iškvėpdavau šaltą žiemos ar rudens vidurio rytą beeinat į tą patį autobusą, kaip aš jomis grožėdavausi, nesuprasdavau, kaip kažkas tokio paprasto gali taip tave užburti. Tada atrodė, kad laikas sustoja, ir visi tik žiūri į tuos vandens lašelius, prasiskverbiančius pro tavo lūpas. O kartais to grožio nė nepavykdavo pastebėti, nes staiga pradėdavo lyti, regis metas traukti pasenusius praeito sezono skėčius, užversti Hamletą, užgesinti Camelį ir nusisukti nuo besikartojančių tave smerkiančių automobilių žvilgsnių. Staiga supranti, kad vėl atėjo ruduo. Jau pamiršau, kad šiltos, jaukios popietės su puodeliu žalios arbatos tarp sustirusių delnų yra tik mitas. Tačiau kartais to net nereikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą