dar kavos?

 „Kokiame gi pasaulyje mes čia gyvename? Visi tik save fotografuojasi“ pagalvojo Stefani, bežvelgdama į grupelę jaunų, aukštų tarsi Afrikos gazelės merginų, kurios lyg paveiktos instinkto susiglaudė ir smarkiai pakeitė savo veido išraišką į visai nežinomo, besielio žmogaus miną, vos pamačiusios netikėtai atsiradusį fotografuojantį telefoną. Šis vaizdas Stefani itin pykdė, neaišku jai ar tai buvo pavydas, ar įniršis, susikaupęs iš anksčiau matytų identikalių situacijų, kurios ir vėl priminė apie gyvenimo nuspėjamumą  ir idiosinkrazijos stoką, o gal tai buvo pats faktas, jog kažkada net šios perdėtai linksmos ir entuziastingos merginos turėjo tiek daug potencialo kažko pasiekti gyvenime, žinoma, ne darbo lauke ar meilės santykiuose, tai  juk tik asmeninės pergalės, o daug svarbesnėje,  savęs pažinimo srityje. Stefani stebėjo kaip gazelių gauja sustojo aplink mobilųjų telefoną ir žvelgė į sukurtą šedevrą, kelios atrodė itin savimi patenkintos, kitos slėpė nepatikimumus po suvaidintų šypsenų kauke, tačiau visos galiausiai numojo ranka ir lyg niekur nieko keliavo tolyn be jokių klausimų ar protingų komentarų, turbūt ieškančios naujos progos įamžinti savo netikrus veidus. O ar jos supranta, jog iš tiesų egzistoja? Juk tai nėra kažkokia iliuzija, kaip daugelis mus supančių daiktų, jų veidas yra tikrojo gyvenimo atspindys, vienas iš nedaugelio likusių šioje netikroviškoje relaybėje, kurios jos galbūt niekada ir nebepamatys pro savo besieles akis, bet juk tai absoliučiai normalu, juk ne jos kaltos, po velnių, kalti mes visi, kad nebandėm išsigelbėti ir išgelbėti kitų nuo šio vienspalvio likimo, o dabar jau, regis, per vėlu - juk tokių viską apgalvojančių, gal net pernelyg kritiškai mąstančių žmonių kaip Stefani buvo likę labai nedaug, jie, tarsi nykstanti  grybų, augalų ar gyvių rūšis įrašyti į Raudonąją Knygą taip ir toliau nyksta niekieno nebepastebimi ir niekieno nebesaugomi, pasmerkti visą savo liūdną ir nesuprastą gyvenimą tiesiog mąstyti. Mąstė ir Stefani  užsigerdama iš mažyčio, galbūt net šiek tiek pretenzingo kavos puoduko, besimėgaudma mėgstmiausiu paros momento – tos nuovargyje išmirkusios popietės, kai apsunkusios akys taip merkiasi tarsi ant jų tūnotų švino luitai, o vienintelis būdas atrasti savyje bent šiek tiek stiprybės ir sveikatos – išgerti juodos kavos be jokių priedų, be gretinėlės, be cukraus, be jokio apgailėtino sausainiuko ar miniatiūrinės šokolado plytelės ir leisti tamsiam kartumui sušildyti visą kūną ir išblaškyti visas problemas, nors tik kelioms dešimtims minučių. Ir tada pačiai Stefani toptelėjo, jog šis gėrimas – tai puikus palyginimas tai merginų grupelei, juk jų išvaizda nuostabiai rafinuota, kaip ir šis tieisog švytintis porcelianinis puodelis su rausvų rožių ir žalių spygliukų paveiksliukais ir smulkute, netikru auksu papuošta ąsele bei viršumi, subtilia forma ir gražiu susiaurėjimu per vidury, tarsi būtų relikvija iš Austro-Vengrijos dvarų, bet juk viso labo jo tokiame pat pedantiškame viduje – tik paprasčiausias rudas pupų vanduo, lygiai toks pat kaip ir kitos kada nors ragautos juodos kavos, kurias galima nusipikrti bet kuriame pasaulio krašte. O šios merginos, kad ir kokios dailios jos bebutų, be grožio nieko neturi, nes jų vidus – kartus ir visiškai identiškas kitiems žmonėms be priedų, ir nors smagu su jomis pabendrauti, pasijuokti ar pasidulkinti, po kelių dešimčių minučių jos jau bus nebesvarbi praeities detalė.