Rytoj žiema, tuoj suledės purvini šaligatviai, mergaičių kojas papuoš mėlynės. Naktyje man šypsosis Briuselio gatvelės bedančiais veidais ir savo ramuma sujauks mano sielos revoliuciją. 

fosforinė nostalgija

Žibintų šviesa atsispindi mažame tvenkinyje, aš į jį žvelgiu pro mašinos langą, kažkur važiuoju, tačiau išlipti net nesiruošiu. Kaip jauku sėdėti ant patogios sėdynės ir stebėti naktinį gyvenimą pagal aštunto dešimtmečio hitus. Tvenkinys man primena Šveicariją, karts nuo karto pagalvoju, o kas darosi Ženevoje? Prieš kelias savaites airiškame bare sutikau žavų daną, jis man papasakojo, kad kaip ir aš gyveno Šveicarijoje ir važiuoja ten studijuoti. Kažkodėl šios pastarosios savaitės buvo itin nostalgiškos, tiek daug tų vaikystės prisiminimų... Norisi sugrįžti bent vienai dienai, aplankyti žaidimų aikšteles ir parkus, pamatyti tą visai kitokį dangų. Norisi tos praeities, taip skaudu yra suprasti, kad nevertinai to, kas tau prasprūdo pro pirštus. 

society killed the teenager

Pažiūrėjus Romeo + Juliet pradedu galvoti apie meilę ir kaip žmonėms ji plauna smegenis. Mano manymu Romeo ir Džiuljeta  yra pusglušiai, juk meilė yra tik maža mažytė detalė šioje visatoje, dėl kurios mirti tikrai neverta. Vakar biologijos mokytojas parodė karvės organus, kepenis, plaučius, žarnas. Tiek daug kraujo ir gleivių tikrovėje dar nesu mačiusi, tačiau kažkodėl šlykštu nebuvo. Paksui jis parodė širdį, kumščio dydžio, mažytę, gličią ir spindinčią. Kaip šis kraujuotas daiktas gali būti asocijuojamas su meile? Užteks tų nuvalkiotų kalbų, aš gyvenu ne dėl meilės, o dėl to, kad reikia. Galbūt aš ir esu liūdnas žmogus, tačiau esu realistė, kas gali būti mano geriausia arba blogiausia savybė, aš apsvarstau situaciją ir nusprendžiu ko tikėtis. Galbūt todėl Lapkritis atrodo toks mėnuo be jokių siurprizų. Gyevnime gali turėti arba viską, arba nieko, maždaug kaip nakties temperatūra, svyruojanti tarp 0 ir 1, o man vis atrodo, kad savo šansą praleisiu.

para-para-paradise

Šiandien mąsčiau kaip norėčiau, kad per mano laidotuves grotų November Rain. Nesvarbu kur, galbūt kokioj Arkanso dykinėje, ten pat kur Slash'as prievartavo savo gitarą sukandęs cigaretę tarp dantų, ten pat kur visada liks jo kaubojiškų batų pėdsakas, įspaustas per patį įspūdingiausią gitaros solo istorijoje. Juk mes visi turime galiojimo pabaigos datą, o tada keliaujam sau kažkur, gal į kosmosą, kur pavirstame žvaigždžių dulkėmis ir planetomis. 
Regis, tik pačioje pabaigoj sužinosiu koks gi buvo geriausias momentas mano gyvenime, koks maloniausias jausmas, ir aš garantuoju, jog tai nėra žolė ir dubstepas, kaip daugelis mano bendraamžių teigia. Taip laukiu to momento kai mes visi suaugsime, nors ką aš čia paistau, juk visą amžinybę ir liksime vaikais. Kartais taip trokštu pažvelgti savo naiviai sielai į akis, juk ji tokia tobula, o aš ne, ji viskas kuo aš noriu būti. Aš jaučiu kažkokią paslaptį savyje, Dieve mano, aš gyvenu, kaip keista. Egzistavimas yra pati nuostabiausia dovana, tai kodėl mes jį taip švaistome kartodami tas pačias klaidas? 

   

tokios dienos kai dairausi spalvų

Šiandien diena lyg penkiasdešimtųjų fotografija - kažkokia nespalvota ir nuobodi. Pasaulis man primena senelio laikų nuotraukas, kai visa šeima išsirikiavusi nustato fotoaparatui pokerio veidą, kuris išliks amžinai. Keistoka šiandien diena, koridoriuose mirga marga juodų švarkų ir mokytojų pokalbių apie tragišką jų bendradarbės likimą. Mokykloje gedulas. Tokios ramumos dar nesu mačiusi.

"Ignoruokit žurnalistus..." tarė kone kiekvienas mokytojas. Mano galvoje sukasi pačios liūdniausios mintys. Aukos aš visai nepažinojau, tačiau vistiek jos žiauri mirtis privertė mane susimąstyti. Bet kurią sekundę mes galime būti nužudytas. Keistai tas gyvenimas veikia, regis kartais kelių minučių skirtumas gali pakeisti tavo lemtį. Imu kažko bijoti, nežinau ko, galbūt jaučiu kaip po truputį įklimpstu į tikrąjį pasaulį, į žiauriąją realybę, kuri visą laiką ir bus nespalvota. Regis niekas nežino kaip į tokias tragedijas reaguoti, galbūt užsidarome blankiame pasaulyje, kur, regis, spalvoti yra tik O nagai. 

Regis aš vėl paskendusi rutinoje, kažkur pasimetusi milžiniškoje dykumoje, kiekviena savaitė lyg daina, vis spusteli replay mygtuką ir, regis, ta pati savaitė prasideda iš naujo. Tik kažkaip to laiko vis mažėja.

Na o šita nuotrauka pagerino dieną, žinoma,  įžvelgiu tą liūdnumą jo akyse, regis, pati jį jaučiu, nepaisant to, jo akys yra arčiausias dalykas link tobulybės.

mood swing, as usual

Jeigu Dievas egzistuoja, jis turbūt dabar tyčiojasi iš kiekvieno. Niekada neturėsime visko, todėl ir nepasitikime savimi. Tokia jau žmogaus dalia - visą gyvenimą kažko norėti, tačiau niekada nebūti tikram ko, taip ir mirštame nepasitenkinę. Aš, regis, kažko laukiu, tačiau nežinau ko, galbūt geresnių dienų ir daugiau šypsenų, galbūt pirmojo sniego ar kelionės į Tailandą. Lapkritis juk toks nepasižymintis metas, visi turbūt tik laukiame, kada jis praeis. Mane vis nustebina oras, jis toks nepastovus. Vieną dieną tvyro minusinė temperatūra, kita diena šilta ir saulėta. Tai savaip gražu, kai kiekvienas rytas tampa siurprizu.    O aš tokia pati kaip lapkričio orai, taip dažnai keičiu savo nuotaikas. Tačiau aš išmokau save kontroliuoti - kai užlieja liūdnumo banga, aš nusiperku žalią švarką.

random

Kartais būna tokių džiaugsmingų dienų, kai iš automato pabyra nemokami vafliai. True story. Kartais pačios mažiausios smulkmenos priverčia mus pasijusti laimingais. Juk vis dėlto, lemtis tokia ironiška. Kai jautiesi viską praradęs, ji iš niekur nieko tave kažkaip pradžiugina. Mes gyvename paslaptyje.

sluoksniuoti sluoksnių sluoksneliai

Tas keistas jausmas kai kiekviena diena atrodo kaip pirmadienis, kai verki dėl tokių dalykų, dėl kurių prižadėjai niekada neverksusi, kai kiekvieną dienos sekundę galvoje skamba liūdnos melodijos arba naujoji Rebecca Black daina. Bandau save įtikinti, kad tai tik bloga savaitė, tačiau kaip galima būti tikriems? Savo jausmus išlieju pirštų pagalvėlėmis, kuriomis spaudinėju gitaros stygas. Mano rankos kvepia plienu, o dvasia - muzika. Nesinori kalbėti ar rašyt, tiesiog norisi vien groti, groti, groti, groti, ach, kaip man patinka tas žodis, tas agresyvumas ir tie du stabilūs ir tvirti skiemenys, groti. Kartais norisi sulaužyti savo gitarą, tiesiog trenkti ją į žemę kaip Kurtas Cobainas per savo pasirodymus, tačiau galbūt dabar dar ne laikas, juk aš taip myliu savo Liusę. Vistiek kažkada ateis laikas, juk laikas ateina viskam.

jūreivio baladės

Jau kiek valandų sėdžiu prie kompiuterio ekrano ir žvelgiu į vos prirašytą word dokumentą. Kur dingsta mano mąstymas kai rašau kažką naudingo? Tikrai savimi nusivyliau, visą dieną mane persekioja kažkoks pasišlykštėjimo jausmas, lyg būčiau kokia menkysta nemokanti lietuvių kalbos ir net negalinti parašyti paprasto rašinio. Jau kiek laiko mąstau anglišku, lietuvišku ir prancūzišku mišiniu, nors kas žino, galbūt kiekvienas turime savo kalbą, kuri  lieka neužmiršta mūsų pasąmonėje. 

Mano emocijos kasdien kinta lyg Baltijos jūra, į kurią žvelgiau Rugpjūčio mėnesį sėdėdama ant latviško smėlio. Nuolat prisimenu tą nuostabią naktį kai atkeliavusi į Pavilostę bėgau išsimaudyti saulėlydžio atspindyje, kaip leidausi sūrioms bangoms mane praryti ir vėl išspjauti, kaip tarsi šimtas porcelianinių vazų jos suduždavo prie pat kranto. O štai sekančią dieną vanduo teliuskavo tarsi šilko draperija, kažkuo pasikeitęs, orus, visą amžinybę pasiglemžęs reikšmingiausius prisiminimus. Lyg nieko nebūtų įvykę.

sell your soul for rock 'n roll

Šiandien su E vaikščiodamos centre atradome mažą drabužių parduotuvę, prikrautą gotiškos avalynės ir drabužių. Noriu creepers'ų, tuo pačiu pakeisti savo gan paprastą stilių. Noriu atverti tą savo maištingąją pusę, išsireikšti savo apranga ir ryškiais drabužiais. Jau kiek laiko mane žavi pankai, gal dabar pats laikas nusidažyti mėlynai plaukus ir drąsiai žingsniuoti nuorūkomis nuklotu šaligatviu pagal Van Haleno hitus? 

i vomit triangles

Aš perkandau laiko juostą, dabar kažkodėl gyvenu pagal savo laikrodį, kažkodėl dieną miegu, o vakare pabundu ir atrandu save jau seniai grįžusią namo su visais jau praėjusio pusdienio prisiminimais. Aš tikiuosi, kad tai tik vienas menkas paragrafas šių metų novelėje, kuri kažkada bus parašyta, tikiuosi, kad tai tik trumpa fazė, trumpas prisitaikymas į rutinos vėžes. Galbūt man reikia vilnonio megztinio, kuris sušildytų ne vien kūną, bet ir individualybę, kurios jau ilgą laiką negaliu savyje surasti. Kartais pasijaučiu kaip kokia lėlė, kaip kokia nepažįstamų žmonių replika, bebruožė, tuščia, stiklinė asmenybė. Kažkodėl stresas stipresnis už mane. Turbūt reikia gerti daugiau kavos.

tik viskas, net niekas

Mano gyvenimas kažkada taps daina, paprastas muzikos kūrinys, vis po trumpą posmelį ir vėl viskas grįžta į rutiną, vėl skamba ta pati neužmirštama priedainio melodija, kurią pastoviai kažkas niūniuos. Aš vis galvoju apie žmones, kurių dar nesutikau ir vis laukiu tos dienos, kai pagaliau išvysiu jų veidus. Jie dabar galvoja tą patį kaip aš, jie supranta, kad galbūt niekada gyvenime ir neprasilenksime. Juk tiek daug sakinių dar pasaulyje neištartų, tiek daug emocijų neišreikštų ir judesių nepadarytų. Tačiau gyvenime nėra laiko apmąstymams, reikia vien judėti pirmyn neatsikvėpus pro tas begalinės populiacijos džiungles, nėra momento sustoti ir susitaikyti su mintimi, kad aš egzistuoju. Man kitų Dievų nereikia, aš tikiu tik į save. Juk pasaulis ir taip tobulas, tik ne visi tai supranta. Nekenčiu tokių momentų, kai viskas kažkodėl tampa nepaaiškinama, tačiau tai irgi yra mažas gabalėlis tos milžiniškos tobulybės porcijos. Man patinka bent minutei pasitraukti iš realybės kažkur į pasąmonę, užmigti sapne ir tyliai išsakyti kiekvieną žodį kiekviena kalba. 

fairies on acid

Kažkodėl būtent šiais metais sulaužiau savo tradiciją - niekaip neiškenčiau iki EMA galo. Atsibodo visos žvaigždės, kiekvienais metais tas pats per tą patį. Pamiršau kas yra šiuolaikinė muzika. Žinoma šyptelėjau pamačiusi savo mylimuosius pipirus, bežiūrėdama Queen įrašą, žvelgdama į Jeremy Scott sukneles. Deja daugiau nieko padoraus ten nepastebėjau. Užteks žiūrėti MTV. Dabar mano gyvenimas - Cage The Elephant, Rolling Stones ir Arctic Monkeys mišinys. Šįvakar daugiau nieko netrokštu kaip lengvos muzikos įrašų, noriu pasijusti kaip arktinė beždžionė, noriu pasimėgauti saldžiuoju britišku akcentu, galbūt peržiūrėti kokį veiksmo filmą. Norisi išsikapstyti iš tos rutinos, norisi surizikuoti, norisi išsitaškyti kokiam nors Black Keys koncerte. Juk kartais taip norisi bėgti su žirklėmis.

grunged

Galbūt to man ir reikėjo, dar vienos pakvaišusios nakties. Atostogų pabaiga, norisi nuleisti garo. Štai kam reikalingas šeštadienis; kad miegotum iki vidurdienio ir visą dieną slampinėtum pasimetusi galvodama apie vakarykščius įvykius. Norisi geros grunge dozės, norisi klausytis Nirvana dainų, norisi išgirsti Kurto Cobain'o rūpestingąjį balsą, pamatyti jo angelišką veidą, įžvelgti liūdnumą jo akyse, kuris jį taip ilgai slėgė. Po tokios nakties net nebesinori klausytis tų nuvalkiotų, trankių popso dainų. 

permatomi paukščiai su drobinėmis kaukėmis

 Jau kiek metų gyvenu Briuselyje, tačiau tik šiandien aplankiau garsiojo dailininko, Belgijos pažibos Magritte muziejų. Negalėjau atsigrožėte šitokiais surealistiniais, tačiau kažkuo tokiais tikroviškais meno kūriniais. Dabar visur akyse mirga marga jo dangaus atspalviai, balandžiai, pypkės ir kepurės. Fantastika. Pasaulis atrodo lyg meno kūrinys. L'art est comme une pipe. Kažkodėl jaučiuosi tokia meniška, kad net norisi nusidažyti mėlynai ar žaliai plaukus. Galbūt tai tik fazė.

Kodėl gi laikas taip greitai bėga? Kas nors jį sustabdykit. Niekada nebebūsim jaunesni, kaip šią sekundę. What a shame. Kiekviename žmoguje yra mažas laikrodis, kuris vis tiksi ,kol vieną gražią dieną  sustoja. Regis aš pasiruošusi pokyčiams, norisi parodyti laikui kaip galiu jo nešvaistyti. Vis dar negaliu patikėti, kad gyvenu. Gal visa tai tik sapnas. 

doesn't make sense

O jeigu mūsų sunkvežimiai neleidžia toms kniaukiančioms katėms dieną miegoti? Jau kiek naktų normaliai nemiegu, tiek prisiklausiau to keisto kačių choro. Turbūt turiu per daug minčių.