make the snow fall up from underneath your feet

Savaitgalis. Atrodo visos durys vėl atviros, galime lėkti kur tik norime, pažinti pasaulį. Šiandien vėl atmetusi pasiūlymą taškytis klube, nusprendžiau jaukiai praleisti vakarą su America's Next Top Model (dar niekada taip nenorėjau rožinių plaukų ir britiško akcento, aaaaaghhhh), puodeliu avietinės arbatos ir... na, savo blog'u. Čia pati mieliausia vieta laiko eikvojimui. 
Deja, mano gera nuotaika pradingo. Vienu momentu užsinorėjau verkti ir, patikėkite, ne dėl savęs. Mat švaistydama savo nelabai brangų laiką facebook'e, pastebėjau vienos penkiolikametės nuotrauką. Tai buvo skelbimas iš "Dingę Žmonės" puslapio. Ši mergaitė, aukšto ūgio, šiek tiek stamboka, nelabai išvaizdi vieną dieną paliko namus ir nebegrįžo. Nekenčiu tokių skelbimų, ypač su besišypsančių žmonių veidais, juk žinai, kad ta laimė suvaidinta. Supranti, jog ši mergaitė jautė skausmą savyje, nors neparodė to kitiems. Ji kentėjo, ji šaukėsi pagalbos ir, galiausiai, nesusivaldė ir tiesiog išėjo.
Mane išties supykino vienas komentaras. Dar niekada nesu taip pasibjaurėjusiu kokiu nors žmogumi. Kažkoks visiškas pusglušis be profilio nuotraukos po skelbimu parašė:
"2/10. Would not bang."
Perskaičiusi šiuos žodžius išpūčiau akis. Norėjau surasti tą žmogų ir išspardyti jam smegenis, aš tikrai nejuokauju. Kaip galima būti tokiam nepaisančiam kitų? Ar jis nesuprato, kokia trauma tai yra dingusiosios šeimai? Negi jis nesupranta, kad ji išgyveno sunkų momentą savo gyvenime, kiek kartų ji verkė, kas žino, galbūt ir dėl savo išvaizdos. Ji gali būti sužeista. Išprievartauta. Mirusi. O tas beveidis bando spręsti, ar iškruštų ją, ar ne. Kodėl? Kad gautų like'ų? Kad pasirodytų kietas? Kad kiti sužinoti jo seksualinio gyvenimo detales? 
Štai kas blogai su mūsų visuomene. Kiek laiko bandau atsakyti į šį klausimą ir šiandien pagaliau radau atsakymą. Netikėtai. Mes galvojame tik apie save, mes norime iškilti ir palikti kitus apačioje, mes norime, kad žmonės užskaitytų ne mus, bet mūsų netikras versijas. Beveidžio komentaras mane privertė dar labiau nekęsti šito pasaulio. Tegul eina visi šitie žmonės velniop. Dar niekada taip nekenčiau žmonijos, man tiesiog bjauru, esu ištikta siaubo. Pasaulyje ne vien juokai, reikia suprasti visas gyvenimo vertybes.
Pilve keistas jausmas, kažkoks tuštumos ir liūdesio mišinys, norisi verkti. Tiesiog visu protu, kūnu širdimi ir siela tikiuosi, kad dingusioji grįžtų į namus sveika ir gyva. Nesvarbu, kad mes niekada taip ir nesusitiksime. Maldauju.