Su nugaros skausmu ir išsekusiomis jėgomis aš pagaliau pasiekiau savo lauktąjį savaitgalį. Kvailiausia tas, kad mokykla nepasikeitė, pakito tik mano požiūris į mokslą. Pradėjau stengtis. Nežinau iš kur randu motyvacijos, iš kur pas mane tokios optimistiškos mintys. Bandau į viską žvelgti teigiamai, nors, aišku, sunku ir viduje pradedu nekęsti kai kurių žmonių, tačiau išorėje mano veidą puošia šypsena su duobutėmis skruostuose. Kol kas gerų rezultatų negaunu, tačiau žinau, kad viskas nenueis perniek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą