c'est la vie

Aš vis dar negaliu patikėti, kad kiti žmonės turi savo gyvenimus. Man ši idėja neperkandama. Kiek žmonių aš nepažinsiu, kiek istorijų niekada neišgirsiu. Dažnai važiuodama senu autobusu iš mokyklos įsijungiu savo mėgstamą dainą ir žvelgiu į niekada nematytų žmonių veidus, jų minas. Pastebėjau vieną suniurusią moterį, kuri rankose nešė du keliolika kilogramų sveriančius maišus iš maisto parduotuvės. Ir aš pagalvojau: "Ar ji patenkinta savo gyvenimu? Ar ji kada nors save įsivaizdavo parnešančią maisto visai savo šeimai?" Dažnai galvoju apie savo ateitį, dažnai svajoju apie savo būsimus nuotykius, išgyvenimus, tačiau galbūt mano likimas yra vieną dieną atsibusti, pažvelgti į savo susiraukšlėjusį veidą veidrodyje, žingsniuoti link parduotuvės, partempti du milžiniškus maišus pilnus maisto produktų namo, kol mane pro autobuso langą stebės svajinga paauglė, kuri taip ir nesupranta gyvenimo proceso.