broken wings

Mano skrandyje tūkstantis mazgų. Negaliu atsikvėpti, rankos dreba iš jaudulio. Skrisiu tarytum paukštis su šešiolika variklių į šalį, kurioje dangus sugeria jūrą ir fabrikų dūmus, kur užteršimas yra savotiškai savas ir kur visuomenė seimo narių praskeltomis kaukolėmis šoką biurleską. Ten šalta, tačiau vilnoniai megztiniai sušildys mano sielą ir savitumą. Lietuva man nebepažįstama, jaučiuosi lyg keliaučiau kažkur į wonderland, tad lauk manęs, Alisa, nes aš esu šiek tiek trenkta.


Susitiksime balandį.

stiklinės kaukolės

Visas mano gyvenimas yra kažko neapčiuopiamo laukimas, atrodo daugiausia savo laisvo laiko praleidžiu išgalvodama tobulus scenarijus, o ne spręsdama problemą sau prieš nosį. Kažkada suprasiu, jog pasaulis veikia visai ne taip, o kol kas šį momentą pati išsisunksiu savo ištepliotą sielą ir tapsiu gyvybinga lėle, be jokių susigraudinimų ar emocijų nestabilumų. Man taip patiktų būti apsaugos kamera perpildytame prekybos centre, juk mane taip žavi nepažįstamų žmonių gyvenimai, jų kasdienybė ir problemos. Sau pati esu neįdomi, nes niekaip nemoku aprašyti ką jaučiu, kas dedasi toje mano trenktoje galvelėje. Kodėl šita tyla tokia garsi...

šaltas kapučino ir šiek tiek sarkazmo

Argi nemielas pasaulis septintą valandą ryto? Po bemiegės nakties tu visas prakaitu išmirkęs vos ne vos išsiropšti iš lovos su pirmaisiais motociklais, važiuoji tabaku ir prancūzišku sūriu smirdančiu autobusu žvelgdamas į įvairiaspalvį dangų, papuoštą pačių garsiausių ir įkyriausių lėktuvų vingiais, klausaisi mašinų birbesio bei pypsėjimo įstrigęs kamštyje ir bandai pramerkti nuo insomnijos degančias akis. Kiekvieną pirmadienį tampi lunatiku. Argi neromantiškas būdas sutikti nuostabų pavasario rytą?

cut the crap

Kodėl mes ant žmonių klijuojame etiketes? Juk nesame daiktai, negalime būti skirstomi į  grupes. Mes visi esame skirtingi, žinau, tai yra nuvalkiota, tačiau tuo pačiu ir gražu. 
Nereikia nusidažyti plaukus šviesiai rožiniu atspalviu ar pasidaryti skiauterę vien dėl to, kad įrodytum kitiems, jog esu originalus. 
Šį savaitgalį aš esu gilus vandenynas žvelgiantis į pastelinį dangų, filosofuojantis apie gyvenimo vertybes ir šių laikų kontrakultūrą, po truputį įsimylintis Patti Smith ir besiklausantis seniai begirdėtų jos dainų, nuo kurių man suvirpa siela. Tik ir laukiu vasaros, kada galėsiu bėgioti basomis po šaltas šaligatvio plyteles, nusimušti kelis kojos pirštus ir nusibrozdinti kelius bei alkūnes, tačiau vis tiek nesustoti ir skrieti kuo toliau su natūralia šypsena, nes jaučiuosi lyg būčiau "Safety Dance" klipe kažkur aštunto dešimtmečio pabaigoje ir tikiu, kad pasaulis yra tobuliausia vieta mano egzistavimui. Visvien niekas nežiūrės.

taikos sukilimas

Pro purviną stiklą žvelgiu į merginą, sėdinčią ant šaligatvio borto su ištepta sielos plaštaka. Vyšninis lūpdažis už 2,99 litus ir paskutinė cigaretė prieš jai pasiduriant ant debesų falšborto tarsi kokiam prasižengusiam angelui. Buržuazija spalvina dangų bipoliarinių paauglių smegenimis, po truputį pasiduoda eretikai, tirpsta anarchistų deformuoti stuburkauliai. Revoliucija liks tik sudaužyta iliuzija, nusileidusi aukštesniųjų hierarchinių formų rūgščiam prisilietimui. O koks gi skirtumas, juk net aristokratės su dietinėmis coca-cola rankose pasivaikščiodamos keliaus tiesiai į pragarą. 

i wish i was special, so fucking special

Kosmose ramu ir tylu, tačiau jeigu klausysi, galėsi išgirsti menką geležinių supynių girgždėjimą, ant kurių siūbuoja maža mergaitė su ramunių vainiku puriuose savo plaukuose. Niekas to nežinojo, net ji pati, kad kaip tik tą momentą jos visas gyvenimas pasikeitė. O kelio atgal juk nėra.
Per biologijos pamoką mokytojas pasakojo apie įvairius augalus. 'Do you like living?' staiga paklausė. 'Because if you do, you should always thank a plant for it.' Supratau, kad dar niekada nesu klaususi savęs šio paprasto klausimo. Ar man patinka gyventi?
Tiesa ta, kad atsakymo nėra, nes niekas nežino kokios paslaptingos galaktikos egzistuoja, kur gi vis dėlto mes keliausime po mirties. Galbūt šis gyvenimas yra tik pasityčiojimas, išbandymų srautas prieš susiliejant su tobulu dangaus skliautu, galbūt lygiagrečioje visatoje neegzistuoja siluetai ir sielos, tad mes visi būsime vienodi ir vienodai laimingi. O kas žino, galbūt mano gyvenimas yra tobulas, tačiau visuomenė mus įtikino, kad tobulybė egzistuoja tik Majamyje ar Kalifornijoje, kur perrudavusios aristokratės gers starbucks šaltą arbatą ir plepės apie vieną tokią merginą, kurios vienos tokios draugės vienas toks vaikinas atrado vienoje tokioje drabužių parduotuvėje vieną tokį tamsios laimo spalvos odinį diržą. 
Nevaidinkime, kad esame genijai. Mes nieko nežinome.  Visą savo gyvenimą mokomės apie kūno organus, gramatikos taisykles, kvadratines lygtis, tačiau niekas niekada prie mūsų neprisės autobuso stotelėje ir nepaaiškins gyvenimo prasmės. O aš atsakymą tikrai norėčiau žinoti. Tad sustabdykime šitą šūdą. Mes esame akli. Vieninteliai genijai šiame pasaulyje yra gamta ir likimas.

pasakos

Trijų metų broliukas prašo sesutės:
- Pasek pasaką apie blogąjį vilką.
- Ką tu?- nusistebėjo sesutė. - Blogų vilkų nebūna. Būna tik nelaimingi vilkai.

road of lights

Tai galėjo būti sapnas, seniai pamiršta realybė arba dar nesukurto filmo scena, juk viskas atrodė taip savita lyg ir nugyventa mano praėjusiame gyvenime. Aš tapau drėgme apleistame vestibiulyje, kuriame vienišos namų šeimininkės laikydavo savo turkišku raštu margintus iš turgaus pirktus skėčius, tapau cigarečių dūmais, sklidusiais iš sovietiško balkono smirdančio šlapimu ir skalbimo milteliais, kuriame dvi paauglės gėrė iš tėvų pavogtą raudoną vyną ir savo nosies auskarais bei nelegaliomis tatuiruotėmis bandė įrodyti visuomenei, kad reikia gyventi greitai ir numirus palikti gražų lavoną, tapau vaikų vaikais, kurie pirmą kartą nusijuokė pamatę savo mamą tyliai verkiančią prie algebros namų darbų, kurių ji niekada gyvenime ir nebeišspręs, tapau Romos akveduko griuvėsiais, po kuriuos už keturių šimtų metų lakstys penkiametės čigonytės, mėtydamos spalvotus netikrų perlų vėrinius ir pasenusius furbius ant niekam nebeįdomios Italijos žemės, tapau pasenusio futbolininko invalido vežimėliu, apklijuotu Maradonos ir seksualių palaikymo šokėjų nuotraukomis. Galbūt šie žmonės jau seniai mirę ar dar net negimę, tačiau jie tikrai egzistuoja mano individualiame pasąmonės pasaulyje. 

   

permatomos mintys

Blankioje žvakių šviesoje aš perkandu tobulybę, man apsiverčia širdis, nežinau ar  juoktis, ar verkti. Esu įkalinta įrėmintoje erdvėje besiklausydama kanadietiškos muzikos ir šypteliu ties kiekvienu keistai ištartu žodžiu, susigraudinu ties kiekviena minorine nata ir mintyse kuriu avangardines eiles apie tolstančius gyvenimo traukinius, besižudančius angelus ir žmones, kurie trokšdami individualybės supanašėja vienas į kitą. Mūsų visų gyvenimai yra purvinas paradoksas, nuklotas cigarečių nuorūkomis ir vienkartinėmis servetėlėmis nuo belgiškų vaflių stendo, mes esame pasmerkti gyventi su savo praeities klaidomis ir ydomis, pasmerkti būti likimo marionetėmis ir žaisti nešvarią pokerio partiją su sėkme ir visuomene, kad po pusės su trupučiu amžiaus mūsų nieko nereiškiančiu vardu būtų papuošiamas niūrus antkapis, kuris stūksos kapinėse tarp šimto lygiai tokių pačių beveik užmirštų pavardžių. O tų žmonių sielos susimaišys su oru ir naujoji karta jas įkvėpę nepastebimai pasikeis. Štai kaip veikia paslaptingasis egzistavimo ratas, kuris sukasi taip lėtai, kad tu turi laiko  pasinerti į visišką tylą ir išsirėkti be jokių žodžių.

žurnalų karpymas ir avangardizmas

Po 20 metų


Kiekvieną pirmadienį vaikštome po rojų ir laisvę.
Miršta plaukuoti kaimo baikeriai seimo rankose 
Sekant kiaulių pėdomis.
Žuvėdros sparnai virsta muzika.
Aš nekenčiau jaunystės konkurso,
Nekenčiau moters pabaisos pirkinių virtuvės.
Skubėkite numirti 
Su kultūros demonu.

curiousity leads to trouble

Kodėl kitų gyvenimai atrodo žymiai lengvesni? Galbūt aš tikrai perdedu, galbūt elgiuosi savanaudiškai vertindama kitus iš objektyvaus požiūrio. Vis dėlto, niekada niekas nežinos tiksliai kaip jaučiuosi, nes nupasakoti kas dedasi tavyje tiesiog neįmanoma. Todėl tai ir yra gražu. Mes negalime žinoti, ar kas nors kitas gali jausti tą patį.
Aš žvelgiu į kitų šonkaulius ir nesiliečiančias šlaunis, tad ir man norisi numesti gerą dešimtį kilogramų. Keista, kad mokykla tave skatina būti savimi, tačiau tu vis vien nori susilieti su ta šakaliukų minia. Tikiuosi, kad po kelių metų būsiu graži ar bent jau patenkinta savimi, nežinau, ar visiška laimė egzistuoja, tačiau pasitikėjimo savimi tikrai iš kažkur prisisemsiu. Gal tada ir nebesvajosiu tapti šakaliuku, nebesislėpsiu persirengimų kambario tualete besiruošdama sporto pamokai. Reikia pripažinti, kad būti pavadinta stora yra daug blogiau, negu būti pavadinta anoreksike. 
Noriu nusirauti galvą. Čia ne į temą. Bet rimtai.

aš esu kraujo dėmė ant tavo rankovės

Vėl be sustojimo klausausi tos pačios dainos. Gypsy Eyes ritmas ir melodija mane pakeri, atrodo, kad haliucinuoju, nors iš tiesų matau realybę. Niekas neatrodo tikra, net tobulas oras, įvairiaspalvis dangus, po truputį keičiantis savo rausvus atspalvius į tamsiai violetinius. Jau pavasaris, atrodo viskas juda į priekį, tik aš stoviu įklimpusi lygiai toje pačioje vietoje.
Šiandien pagaliau supratau, kokia vis dėlto esu kažkuo įdomi. Žinau, visi žmonės savaip įdomus, tačiau kai kurie tikrai manęs nei kiek nepritraukia. Išgirdusi save brites klasiokes visą pamoką pliurpiančias apie gražius bernus dar kartą įsitikinau, kad pasaulis pilnas tuščių žmonių, kuriems įdomus tik knygos viršelis. Regis patarlės mūsų nieko nemoko.

c'est la vie

Aš vis dar negaliu patikėti, kad kiti žmonės turi savo gyvenimus. Man ši idėja neperkandama. Kiek žmonių aš nepažinsiu, kiek istorijų niekada neišgirsiu. Dažnai važiuodama senu autobusu iš mokyklos įsijungiu savo mėgstamą dainą ir žvelgiu į niekada nematytų žmonių veidus, jų minas. Pastebėjau vieną suniurusią moterį, kuri rankose nešė du keliolika kilogramų sveriančius maišus iš maisto parduotuvės. Ir aš pagalvojau: "Ar ji patenkinta savo gyvenimu? Ar ji kada nors save įsivaizdavo parnešančią maisto visai savo šeimai?" Dažnai galvoju apie savo ateitį, dažnai svajoju apie savo būsimus nuotykius, išgyvenimus, tačiau galbūt mano likimas yra vieną dieną atsibusti, pažvelgti į savo susiraukšlėjusį veidą veidrodyje, žingsniuoti link parduotuvės, partempti du milžiniškus maišus pilnus maisto produktų namo, kol mane pro autobuso langą stebės svajinga paauglė, kuri taip ir nesupranta gyvenimo proceso.

make the snow fall up from underneath your feet

Savaitgalis. Atrodo visos durys vėl atviros, galime lėkti kur tik norime, pažinti pasaulį. Šiandien vėl atmetusi pasiūlymą taškytis klube, nusprendžiau jaukiai praleisti vakarą su America's Next Top Model (dar niekada taip nenorėjau rožinių plaukų ir britiško akcento, aaaaaghhhh), puodeliu avietinės arbatos ir... na, savo blog'u. Čia pati mieliausia vieta laiko eikvojimui. 
Deja, mano gera nuotaika pradingo. Vienu momentu užsinorėjau verkti ir, patikėkite, ne dėl savęs. Mat švaistydama savo nelabai brangų laiką facebook'e, pastebėjau vienos penkiolikametės nuotrauką. Tai buvo skelbimas iš "Dingę Žmonės" puslapio. Ši mergaitė, aukšto ūgio, šiek tiek stamboka, nelabai išvaizdi vieną dieną paliko namus ir nebegrįžo. Nekenčiu tokių skelbimų, ypač su besišypsančių žmonių veidais, juk žinai, kad ta laimė suvaidinta. Supranti, jog ši mergaitė jautė skausmą savyje, nors neparodė to kitiems. Ji kentėjo, ji šaukėsi pagalbos ir, galiausiai, nesusivaldė ir tiesiog išėjo.
Mane išties supykino vienas komentaras. Dar niekada nesu taip pasibjaurėjusiu kokiu nors žmogumi. Kažkoks visiškas pusglušis be profilio nuotraukos po skelbimu parašė:
"2/10. Would not bang."
Perskaičiusi šiuos žodžius išpūčiau akis. Norėjau surasti tą žmogų ir išspardyti jam smegenis, aš tikrai nejuokauju. Kaip galima būti tokiam nepaisančiam kitų? Ar jis nesuprato, kokia trauma tai yra dingusiosios šeimai? Negi jis nesupranta, kad ji išgyveno sunkų momentą savo gyvenime, kiek kartų ji verkė, kas žino, galbūt ir dėl savo išvaizdos. Ji gali būti sužeista. Išprievartauta. Mirusi. O tas beveidis bando spręsti, ar iškruštų ją, ar ne. Kodėl? Kad gautų like'ų? Kad pasirodytų kietas? Kad kiti sužinoti jo seksualinio gyvenimo detales? 
Štai kas blogai su mūsų visuomene. Kiek laiko bandau atsakyti į šį klausimą ir šiandien pagaliau radau atsakymą. Netikėtai. Mes galvojame tik apie save, mes norime iškilti ir palikti kitus apačioje, mes norime, kad žmonės užskaitytų ne mus, bet mūsų netikras versijas. Beveidžio komentaras mane privertė dar labiau nekęsti šito pasaulio. Tegul eina visi šitie žmonės velniop. Dar niekada taip nekenčiau žmonijos, man tiesiog bjauru, esu ištikta siaubo. Pasaulyje ne vien juokai, reikia suprasti visas gyvenimo vertybes.
Pilve keistas jausmas, kažkoks tuštumos ir liūdesio mišinys, norisi verkti. Tiesiog visu protu, kūnu širdimi ir siela tikiuosi, kad dingusioji grįžtų į namus sveika ir gyva. Nesvarbu, kad mes niekada taip ir nesusitiksime. Maldauju.

atleiskite kol aš bučiuosi dangų

Nebesuprantu, kas darosi mano galvoje. Galbūt tai tik dar viena sunki savaitė, pilna liūdesio, streso, kančios ir kalbėjimo su savimi. Esu tikra, kad ši trumpa fazė praeis ir aš vėl grįšiu į savo rutiną, kuri, tik šį mėnesį tai supratau, man vis dėlto mylima. Pasikeisti yra nelengva ir aš manau, kad aš tam dar nepasiruošus. Nors, tiesą sakant, mes keičiamės kasdien to net nepajausdami, kiekviena laimės ar liūdesio akimirka mus nepastebimai pakeičia. Toks gyvenimas, mes niekada neliksime tokie patys, kažkada net aš išsikapstysiu iš rutinos. 
Noriu bent sekundei atsitraukti nuo realybės, užsiauginti sparnus ir iš dangaus žvelgti į kitų gyvenimus.

soaked in bleach

Paklokit man mirties patalą ir įmeskit mano karstą į jūros gelmes pagal "The Final Countdown", nes rytoj mane nužudys stresas. Jaučiu, kaip po truputį išprotėju, ypač kai esu apsupta vien negatyvios energijos per tokius kančios momentus. Pasitaiko tokių dienų, kai nori kam nors vožti į snukį ir išspardyti visas smegenis, sutraiškyti visus kaulus ir išlieti visą kraują, tačiau staiga... Pietums tavo mėgstamiausias patiekalas. Ir tu šypsaisi. Tu laimingas.
Jaučiuosi tokia nestabili, net pati negaliu kontroliuoti savo emocijų, gyvenu kažkokioje betvarkėje, kurios taip ir negaliu perprasti. Ir šiaip, "Into Indigo" po truputį tampa "Into Gray", negi aš prarandu savo spalvas?


Net neįsivaizduoju ar kažką įmanoma suprasti šiame įraše, nenutuokiu ką rašau, tiesiog noriu visus savo jausmus išlieti spustelėjus klaviatūros klavišus.

lietingos sekmadienio popietės su puodelio arbatos ir stikline problemų

Šį rytą duše prausiausi vos penkiolika minučių, tačiau maždaug pusvalandį žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje ir mąsčiau apie viską. Tokiais momentais suprantu savo menkumą, suprantu kaip plaunamos mano smegenys šioje visuomenėje, kur kiekvieną pavasarį prie sporto klubų atsiranda "Kuo nori būti šią vasarą? Undinėle ar banginiu?" plakatai. Kartais man viskas atrodo neigiama ir nespalvota, ne vien oras. Tokiomis dienomis savęs klausi tik vieno klausimo:

i got you babe

Šį vakarą aš žaidžiu su savo žiebtuvėliu ir niūniuoju I Got You Babe melodiją. Ši daina tokia smagi, tiesiog norisi pagal ją šokti su šypsena veide. Juk linksma, kad savaitgalis.

Po kalbos mokykloje apie alkoholį ir narkotikus aš kuo labiau bandau atitolti nuo naktinio gyvenimo. Supratau, kad turiu dar daug laiko pasimėgauti pinigų švaistymu degtinei ir alui, tad dabar geriau pasistengti mokytis. Nenoriu taip anksti susigadinti savo gyvenimo, nenoriu įklimpti į begalinį žolės ir stiprių gėrimų labirintą. Kam reikalingi narkotikai, kai yra Pink Floyd?

Šiandien pradėjau šokinėti iš laimės, kai pagaliau radau LP diskų parduotuvę. Gaila, kad neturiu tokio grotuvo, jis daug jaukesnis už šių laikų CD ar iPodą.

caution

Išgyvenau šią savaitę. Jaučiuosi lyg po kokios apokalipsės ar karo, kaip kietas vyrukas veiksmo filme žengiantis į priekį sulėtintu žingsniu, net neatsisukdamas į už jo sprogstantį dangoraižį. 
Su nugaros skausmu ir išsekusiomis jėgomis aš pagaliau pasiekiau savo lauktąjį savaitgalį. Kvailiausia tas, kad mokykla nepasikeitė, pakito tik mano požiūris į mokslą. Pradėjau stengtis. Nežinau iš kur randu motyvacijos, iš kur pas mane tokios optimistiškos mintys. Bandau į viską žvelgti teigiamai, nors, aišku, sunku ir viduje pradedu nekęsti kai kurių žmonių, tačiau išorėje mano veidą puošia šypsena su duobutėmis skruostuose. Kol kas gerų rezultatų negaunu, tačiau žinau, kad viskas nenueis perniek.

tuščios pavasarinės kalbos

Šio mėnesio akmuo - akvamarinas, tad aš ir jaučiuosi įkvėpta žalsvų ir mėlynių atspalvių, noriu nusidažyti plaukus šviesiai turkine spalva (kaip visada atidėsiu), pagaliau atspausdinti tą kvapą gniaužiančią nuotrauką su Sky Ferreiros mėlynais plaukais ir nesuvaidinta šypsena bei nenustoti gerti tą svaiginančią žalią arbatą, kurią parsivežiau iš Tailando, galbūt ji man primins gamtą ir orumą, kurio šį laikotarpį, regis, taip trūksta. Noriu pamatyti pavasarį savo akimis, o ne sužinoti kas vyksta  lauke per kitų facebooko statusus. 

Ši savaitė vien stresas, be jokių sustojimų žvelgiu į raidžių upelius, kurie sunkiasi per mano smegenis, nors taip norėtųsi padaryti dar vieną pauzę, atsikvėpti ir pasigrožėti kažkuo, kuo dar niekada nesigrožėjau.