paskandink mano sielvartą
Kaip greitai bėga laikas, kai kažko nelauki. Kiekvieną naktį savimi pasišlykštėjusi įsitaisau savo lovoje ir pradedu mąstyti, kaip nieko per dienas produktyvaus neveikiau. Ar aš bent kiek prisidedu prie pasaulio tobulėjimo? Atrodo valandos vis bėga, tačiau niekas nesikeičia, mes vis dar gyvename purvinoje realybėje, iš kurios, galbūt, tikimės per daug. Dienos niūrios, žmonės bado vienas kitą savo skėčių galais, kostiumuotos bedvasės būtybės šnekučiuojasi apie Kažką, kuris kažką Kažkam pasakė kaip Kažkas kažką darė su Kažkuo, piktos pensininkės slepia savo šukuosenas nuo liūties, neišsimiegojusios paauglės, vis žvengdamos iš niekų, žingsniuoja per užtvindytas Briuselio gatveles su nubėgusiu blakstienų tušu, tarsi siektų sielos revoliucijos. O kur stoviu aš?
Purvina ne realybe. Purvina ta musu perspektyva is kurios mes zvelgiame i ja. O sielvartas praeis. Tik dar truputi.
AtsakytiPanaikinti