antradienis, sausio 8

nemiga

Labas rytas
Arba geros nakties
Čia jums spręsti
Aš čia sėdžiu
Pusiau mieganti
Pusiau žvali
Pusiau gyva
Mąstau apie nieką
Nes nepajėgiu mąstyti
Tad 
Prašau
Prilaikykit mane



Kaip seniai mačiau žvaigždes. Mieste jų nėra, taipogi nėra kompiuterio ekrane. Aš to pasiilgau. Menko vėjelio vidury nakties ir basų kojų ant žolės. Ir to kvapo. Nežinau ar taip kvepia vasara, ar pieva, ar laimė. O gal tiesiog nepriklausomybė. 

Galbūt aš šiek tiek naivi, kad rašau. Čia tylu. Čia niekas manęs neišgirs. Juk mes niekam nerūpime. Žmonės praplautom smegenim tiek daug pasakoja, nors neturi ką pasakyti, dalinasi mintimis su twitteriu, nes kažkodėl iš kažkur ištraukė, kad kažkam kažkur pasaulyje jie vis dėlto RŪPI. Tavo idėjos neįdomios. Tavo gyvenimas irgi neįdomus. Tu nieko neturi ką pasakyti. Tu mano gyvenimo nepakeisi.

Dulkės. Žmonės yra dulkės. Tai faktas. Mes mirsim ir tiek. Niekam nerūpės. Niekas nepastebės. Tai liūdna, bet kažkuo ir gražu. Mes atvykome į žemę pasimetę, šiek tiek pagyvenom išsiblaškę nežinodami ar gyvename teisingai, ar gyvename pagal taisykles ir galiausiai mirsime pasimetę. Ar jau viskas? Ar pasibaigė? Čia taip turi būti? O kas bus paskui?

Žinoma dėl mūsų gali verkti. Dėl mūsų gali melstis. Dėl mūsų bent vienas žmogus gali užsirišti juodą kaklaraištį. Tačiau po kiek laiko, tai gali būti ir dekada, ir savaitė, ir keli amžiai, tavo vardas bus ištartas paskutinį kartą. Ir tik tada tu mirsi. Visi tavo pėdsakai ištrinti, visi twitterio sekėjai išmirę. Ir niekam nerūpės, kad tu kažkada šiam pasaulyje egzistavai.