mes visi mirsime kartu

mano pirštai kvepia variu, maigau gitaros stygas ir kuriu dainas, išdainuoja savo praeitį, mėgaujuosi žodžių skambumu. pradingo tirštas rūkas ketvirtą valandą ryto, pradingo kondensuoti praeivių rūpesčiai, jų niūrūs komentarai apie orą. dar vienas filmas, hitas, žvaigždė, mirtis - ir vėl apsisuko sezonų ratas. grįžom prie pradinio taško.
dabar taip trošku sėdėti pažįstame, tačiau nematytame Gedimino prospekte ir atsukus metus į 1998 klausytis summertime. ir jokių 12 points go to.   

if we don't kill ourselves, we'll be the leaders of a messed up generation

mes valdome pasaulį. kiekvienu žingsniu. akimirka. mūsų laimės ar liūdesių momentai ir paverčia mus individualiomis būtybėmis - žmonėmis. o mes išsigalvojame, kad esame tokie patys, tad užsiklijuojame etiketes, kurie mus atskirtų vienas nuo kito.

laimė yra keistas dalykas. kartais amžina naktis su buteliu šampanu iš šiaurės Prancūzijos, braškėmis, kortomis, ir žvaigždėmis, kurios tave stebi savo hipnotizuojančiomis švieselėmis ir iš lėto dvigubinasi. juk akys yra aklos ir į viską reikia žiūrėti iš širdies.

elektroninis dievas

kiekviename iš mūsų yra kitas pasaulis, daug labiau komplikuotas negu šis, dabar mes atliekame tik bandymą ar esame verti patekti į sekantį lygį, žengti žingsnį į priekį, tačiau daugelis iš mūsų pasiduoda ir pralaimi iš karto. aš esu savo pasaulio dievas, tikiu į save ir į kitus, tikiu į galimybes ir tikiu, kad kažkada numirsiu gražia mirtimi, kažkur rugių lauke, kur niekas nesujauks taikos. kam skristi į kosmosą, tyrinėti erdves, kai dar esi neištyrinėjęs savęs iki galo? visata daug seklesnė negu mūsų vaizduotė, mūsų mintys, jos tokios begalinės, kad net aš pati jose galiu pasiklysti. jos tokios oksimoroniškos, kaip ir aš pati, netikus, tačiau rafinuota, neišmananti, tačiau nuovoki, negailestinga, tačiau dosni. esu gyvybinga lėlė gyvenanti įrėmintoje erdvėje, o daugiau nieko nežinau. tik paistau nesąmones, kurios yra yra mano turtas. juk pasaulyje tiek daug skurdžių žmonių, kurie turi vien pinigų.

*

aš tave mylėsiu, nužudysiu, užkasiu tavo kūną žaidimų aikštelėje ir parašysiu dainą, kaip tavęs pasiilgau

mes esame jauni, tad sudeginkime pasaulį

Pasodink mane ant juodo motociklo. Tegul prakaitas teka man per veidą, nuplauna praeitį ir vyšninį lūpdažį nuo sukepusių lūpų. Baby Doll suknelė išsiskleidžia tarsi parašiutas, vėjas išsklaido mano plaukus po visą pasaulį, po begalinę erdvę, nupučia laukinių gėlių vainiką nuo įkaitusio pakaušio. Iki Nevados tik dvi valandos kelio. Vakar išsiverkiau ant drėgnos žolės netoli vaikystės ežero prieš paskendus į ramunių žiedlapių vandenyno gelmes, šalia manęs - molinės puodynės šukės, kurios kvepia naminiu medumi ir nesukurta muzika. Rytoj permirksiu kokaino voniose, nuskrisiu iki mėnulio ir atgal, tada žvelgsiu į geltonas lemputes tunelio gale. Labas, Rojau. Poryt atsibusiu, nes kai užmiegi, iš tiesų atsibundi.

lol

aš statau oro pilis. tada jose apsigyvenu. užmiegu. susimaišau su erdve ir vėju, tampu viskas ir niekas vienu metu, lyrinis subjektas, knygos pasakotojas, netgi dievas. stebiu viską iš viršaus, kiekvieno nesutikto žmogaus žingsnį, jo kelią, ateitį ir praeitį. jis egzistuoja, net dabar, kažkur šiame pasaulyje. galbūt jį sutiksiu, galbūt ne, tačiau žinau, kad mūsų abiejų gyvenimai turi ryšį. 


šiuo momentu dabar kažką laidoja, kažkas verkia, kažkas juokiasi, kažkas skina gėles, pina ramunėlių vainikus, tačiau niekas nežino, kad šią naktį mes visi pabusime iš saldaus sapno ir galvosime apie tą patį. 

it's not today que le ciel me tombera sur la tête

Dienos nebesuskaičiuojamos, jaučiu tarsi švaistyčiau laiką nieko neveikdama ir tai tik mano kaltė. Argi nebūtų paprastą viską pradėti iš naujo? Nauji pažįstami, nauji veidai, jokių prisiminimų apie praeities klaidas. Gali būti visai kitokia asmenybė niekam to nežinant.
Pakyla žvarbus vėjas, per asfaltą skraido suplėšytų servetėlių skutai bei gaiviųjų gėrimų skardinės, gatvės muzikantai užsega kontrabosų dėklus. Artėja lietus, žmonės slepiasi po kavinių stogais, amerikietės turistės slepia brangias šukuosenas po skėčiais, nekaltos paauglės su keliais pavogtais papuošalais stovi pakampyje tyliai sąžinės sugraužiamos ir laukia, kada vėl išlįs saulė. Lyja. Žmonės tyli gaiviame liūties šniokštime, tikisi, kažkokio gamtos stebuklo. O aš pradedu bėgti. Visa peršlapusi. Besijuokianti. Sušalusi. Kažkuo laiminga ir laisva, koks skirtumas kaip atrodo permirkę plaukai ar palaidinės medžiaga.


Problema ne miestas. Ne aplinkiniai. Ne visuomenė. Problema - aš.


Kaip sakytų Plastic Betrand: "Auoooooooooohhhhhhhh... Ca plane pour moi"

išprotėjęs pasaulis

tyla.


man gėda.


Šios dienos įvykiai privertė išsižioti. Sunku besutramdyti ašaras. Šiandieną mirė mano gero draugo motina. Tyli siela. Tyli smegenys. Aplinkui gedulas.
Jaučiausi kvailai. Dar vakar bambėjau apie menkas problemas, kaip nesuprantu chemijos namų darbų, kai turiu storas šlaunis ir pilvą, kaip nekenčiu savo gyvenimo, tačiau dabar... net neįsivaizudoju ką mąstyti. Niekada neišgyvenau artimo žmogaus mirties, tačiau šiandieną supratau koks aklas yra gyvenimas ir kokios mes trapios asmenybės. Tarsi Dievas, na, galbūt jis neegzistuoja, galbūt likimas ir laikas ir yra Dievas, tačiau galbūt Dievas bakstelėjo pirštu į vieną žmogų ir nusprendė baigti jo kelionę.
Įsivaizduokite, kad jūs esate šešiolikmetis paauglys, vos pradedantis savo gyvenimą, kai sulaukiate skambutį iš Lietuvos:
- Staigiai nusipirk lėktuvo bilietą į Lietuvą. Ir pasiimk juodų drabužių.
Žvelgiu į savo draugo facebook profilio nuotrauką, į jo šypseną, kurios ilgai nematysiu, jo linksmas akis, du pirštus iškeltus į dangų. Vis mąstau, kaip jis priėmė naujieną. Lyg ir girdėčiau jo verksmą, už pusantro tūkstančio kilometrų.