Ši savaitė - klastingi spąstai į nežinomybės pinkles, netikėti pasivaikščiojimai po akląją tamsą ar per ryto pūgą, nostalgiškų pojūčių antplūdžiai įžengus į šlapimu smirdantį vaikystės raudonų plytų namą, pažįstami veidai ir šypsenos, kavos puodelis sustingusiame porcelianiniame delne ir niekada nesibaigiančios istorijos apie du beveik visai nieko bendro neturinčius gyvenimus. Kartais jaučiuosi lyg gyvenčiau visai kitame pasaulyje, nutolusiame vos 1700 kilometrų nuo čia. Atrodo lyg būčiau trumpam užsukusi į praeitį, į savo vaikystę, kur viskas buvo žymiai paprasčiau, kur aukščiausia vieta buvo tėčio pečiai, didžiausi priešai - broliai ir seserys ir verkdavome tik tada, kai nusibrozdindavome kelius. Aš žvelgiu į savo vaikystės kvartalą gerdama aviečių arbatą ir iš lėto virstu į marmurą. Žinau, kad kažkada ateis diena, kai išmoksiu toleruoti prisiminimus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą