Labai ačiū Mocha, kad man skyrė Stylish Blog Award 2012. Būsiu atvira, pradėjau šį blogą rašyti vien iš nuobodulio, tačiau dabar tai tapo mano gyvenimo būdu. Neįsivaizduojat koks nerealus jausmas yra žinoti, kad žmonės skaito tavo blogai išdėstytas, tačiau nuoširdžias mintis.
Kažkokia labai jau cheesy įžanga gavosi.
Apdovanojimo užduotis - 7 faktai apie tave:
1. Aš gyvenu Briuselyje jau keturis metus, tačiau čia nesijaučiu kaip savo vietoje, nors, būsiu atvira, manau, kad tai mano kaltė, o ne miesto.
2. Be galo be krašto myliu Kurtą Cobainą.
3. Manau, kad genetika yra tikra kalė.
4. Dievinu įvairių ryškių spalvų plaukus, ypač raudonus, mėlynus, turkinius ir žalius.
5. Esu tame gyvenimo lygyje, kai savęs nekenčiu, bet kažkodėl jaučiuosi geresnė už kitus.
6. Labai daug svajoju apie savo ateitį, tačiau niekada nieko nedarau, kad ką nors pasiekčiau.
7. Nepasitikiu žmonėmis.
Na ką, praėjo mano gimtadienis, laukiam kitų metų. Kaip vis dėlto greitai bėga laikas, ypač kai nieko neveiki kas padarytų tavo egzistavimą reikšmingą. Aš tik žiūriu "Amazing Race", savo naujojąją maniją, ir varvinu seilę žvelgdama į dviejų modelių veidus, geriu vaisines arbatas, kurios man primena bemieges naktis sovietiškuose daugiabučių balkonuose, cigaretės dūmus, kylančius link tamsių debesų ir mėnulio. Akimirksnis - ir jau švinta.
Nusprendžiau rašyti knygą. Žinau, niekada jos neišleisiu, tačiau galbūt pasiliksiu sau. Joje amžiams bus įrašytos mano idėjos, kad jos nepabėgtų iš galvos. Aš jums prižadu, kažką tikrai buvau sumaniusi pasidalinti šiame bloge, tačiau dabar galva tuščia ir aš apie nieką net galvoti nenoriu. Kažką tirkai norėjau parašyti, turbūt vėl apie tuos pačius dalykus, muziką ir mūsų visuomenę, kaip pasaulis skęsta šioje netikrų įdegių ir nagų, nuvalkiotos muzikos ir save besifotografuojančių kekšių bangoje. Ir kad atrodytų orginalios, jos nusidažo raudonai plaukus.
Aš irgi nemanau, kad esu orginali. Tikrai, dabar tokie žmonės - tikra retenybė. Aš rašau apie kitus, apie aplinką, o apie pačią save ir pačios jausmus - nelabai. Tačiau tas kas viduje yra svarbiausia, koks skirtumas tie brangūs drabužiai ar milžiniškos krūtys. Mes visi esame žmonės ir man bjauru kaip kiti žvelgia tik į išvaizdą. Oh well, galbūt galvočiau visai atvirkščiai jeigu turėčiau tobulus veido bruožus, tačiau turbūt mano likimas yra būti bambančia boba.
Šiandien man gedulas, tačiau vietoj juodų, formalių drabužių dėviu NIRVANA marškinėlius. Su gimtadieniu, Kurtai. Aš tavęs niekada nepamiršiu, tavo liūdnumo neslepiančių akių, tavo nuoširdaus rūpestingumo, tavo požiūrio į pasaulį. Šią dieną man dar kartą sudužo širdis.
Tai man primenu dainą, kurią sukūriau apie vieną savo "draugę". Ji vadinasi Kurt Cobain is watching us from Heaven. Mat tokia viena mano klasiokė apsirengė NIRVANA palaidinę ir pradėjo visiems teigti, jog tai yra jos mėgstamiausia grupė.
'NIRVANA is my favourite band too! I love Kurt Cobain so much.' pasakiau jai.
Ji ta pačia buka šypsena ir nei kiek nesutrikusiu veidu toliau žvelgė į mane.
'Who's Kurt Cobain?' pasakė ir debiliškai nusišypsojo. Norėjau į ją kokią kėdę mesti ar dar kažką. Norėčiau tokias blondines popso fanes ištrinti iš savo gyvenimo. Dabar net juokinga darosi.
Galbūt aš šiek tiek perdedu, visada būdavau klasėje ta, kuri nuolatos kalba apie Kurtą Cobainą. Dabar gal ne tiek daug, tačiau praeitais metais niekada neužsičiauptdavau. Jis man padėjo atrasti save pačią, jis man padėjo įveikti depresiją, jis man suteikia vilties, nes aš žinau, kad nepadarysiu tų pačių klaidų, kurias padarė jis. Nesvarbu, kad man pasidaro liūdna jį prisiminus, svarbiausia tai, kad be jo mano širdis jau seniai būtų suplyšusi į skutelius.
'Excuse me, can I have a cigarette?' paklausė mane beveik pažįstantis prancūzas, prie kurio, deja, sėdžiu per geografijos pamokas. Jo akcentas ir tonas man priminė mažą vaiką prašantį saldainio ant pagaliuko. Nesupratau, ar jis kažką norėjo įrodyti savo draugams, ar šiaip turi žalingą įprotį, tačiau jis visada liks nesubrendęs vaikis, kuris tik retkarčiais pasimėgauja cigarete. Niekas nepasikeitė.
Šis ne ypatingai svarbus įvykis man priminė Vilnių, namus, storas namų šeimininkes džiaunančias išblukusius drabužius sovietiškuose balkonuose ir rūkančias nenusipelnytą cigaretę, pradinės mokyklos mokinius, perkančius degtukus lapams sudeginti, purviną sniegą, išvažinėtą pasenusių automobilių ratų ir išplauta benzino pėdsakais, mano vaikystės kieme begirgždančias supynes, nuo kurių jau seniai lupasi dažai. Nepaisant to, aš trokštu kuo greičiau įsėsti į lėktuvą ir nuskristi į Lietuvą. Noriu namo. Jau pamiršau, kaip viskas atrodo.
Neįsivaizduojat koks nuostabus jausmas atrasti Pink Floyd CD savo tėvų diskų kolekcijoje. O aš galvojau, kad ten vien lietuviškos šlagerių dainos - jokio roko. Tad visą šią popietė rausiausi po stalčius ir nubraukusi dulkes išklausydavau atrastą CD. Beruošiant lotynų namų darbus pradėjo groti "We don't need no education...". Ironiška.
Vasario vėjas įkvepia ir iškvepia. Dienos bėga. Norisi kažką nuveikti, tačiau tuo pačiu ir nepakelti pirštelio, pasimėgauti amerikietiškomis komedijomis ir serialais. Šie metai lekia per greitai, ypač kai žvelgi į praeitį. 2002 metai negalėjo būti prieš dekadą. Ne.
Man akyse stovi saulėlydis kalnuose, tarsi kažkas suskaldė ametistą ir pažėrė jo dulkes ant begalinio dangaus skliauto. Juk ametistas ramina, surikiuoja tavo mintis į tvarkingas eiles, nuskaidrina įsisiautėjusį protą. Ir tada man topteli, vasaris, šio akmens mėnuo, tamsiai violetinių lūpų dažų, sudaužytų širdžių ir purpurinių vakarų mišinys.
Grįžau po varginančios dvylikos valandų kelionės, grįžau į lietaus šalį, kurioje oras prastesnis už pačią Lietuvą. Keista, bet šiandien mąstau lietuviškai ir rašau įvairias melagystes į Word'ą. Rašau rašinį apie Anykščių Šilelį, tačiau ši tema mane priverčia žiovauti, jokios intrigos, jokių įvykių, tiesiog miškas. Kam reikia aprašinėti gamtą? Juk ji tobula. Man patinka žmonės, jie turi tiek problemų ir blogų savybių, tačiau visos ydos mus paverčia indivudualiomis asmenybėmis. Galbūt aš esu pasiklydusi betono džiunglėse, kur žalumos nesimato, tačiau man čia patinka. Čia mano realybė, o mes kiekvienas realybę matuojame savo matais.
