keverzonės ant tuščio gyvenimo puslapio

'Excuse me, can I have a cigarette?' paklausė mane beveik pažįstantis prancūzas, prie kurio, deja, sėdžiu per geografijos pamokas. Jo akcentas ir tonas man priminė mažą vaiką prašantį saldainio ant pagaliuko. Nesupratau, ar jis kažką norėjo įrodyti savo draugams, ar šiaip turi žalingą įprotį, tačiau jis visada liks nesubrendęs vaikis, kuris tik retkarčiais pasimėgauja cigarete. Niekas nepasikeitė.
Šis ne ypatingai svarbus įvykis man priminė Vilnių, namus, storas namų šeimininkes džiaunančias išblukusius drabužius sovietiškuose balkonuose ir rūkančias nenusipelnytą cigaretę, pradinės mokyklos mokinius, perkančius degtukus lapams sudeginti, purviną sniegą, išvažinėtą pasenusių automobilių ratų ir išplauta benzino pėdsakais, mano vaikystės kieme begirgždančias supynes, nuo kurių jau seniai lupasi dažai. Nepaisant to, aš trokštu kuo greičiau įsėsti į lėktuvą ir nuskristi į Lietuvą. Noriu namo. Jau pamiršau, kaip viskas atrodo.