jeigu jūs laukiate ženklo, štai ir jis.

baltosios sienos sindromas

Tuštuma. Šiandien pabudau ligoninėje, kurios niekada nepripažinau kaip savo namais. O dabar visur tuščia.

Liko tik baltos sienos, kartoninės dėžės ir dulkės. Jokių apklijuotų spintų, jokių plakatų su Eifelio bokštu, jokių nuotraukų. Kažkada aš čia gyvenau.

Rutinoje paskendę žmonės kaip aš visada ieško išsigelbėjimo. Jie nori pakeisti savo gyvenimą ir žengti didelį žingsnį į priekį. Aš irgi to troškau, tačiau dabar, kraunant paskutinius daiktus į dėžes, suprantu, kad vis dėlto gyvenimas rutinoje nėra toks blogas. Šis namas buvo dalis mano vaikystės, kurios niekada nepamiršiu. Todėl ir taip sunku atsisveikinti su šiomis sienomis. Jos man labai daug reiškė.

Vakar pradėjau viską krauti. Teko išmesti daug vaikystės prisiminimų tiesiai į šiukšlių dėžę. Laikas sukurti naujus.
Tai bus šviežia pradžia. Tą sakau kiekvienais metais, tačiau dabar turiu daugiau entuziazmo nei anksčiau. Nauji namai dar nereiškia, kad turėsiu palikti draugus, mokyklą. Niekur neprapuls ir dangus.
Šiais metais trokštu labiau išreikšti savo laimę ir tapti optimistiškesnei. Juk nenoriu virsti nuobodžia, tuščia, balta siena. 

you know me

kai paskęsti vanduo, uždūsta oras ir pasaulis sudūžta į mažas šukes nebėra noro gyventi. 

ji rūko tik tada, kai būna laiminga, o rašo tik tada, kai būna liūdna. jau mėnesius nieko apie ją neskaičiau. džiaugiuosi už ją, tačiau po truputį ją prarandu tarsi ji byrėtų man pro pirštus kaip pajūrio smėlis. ji kaip vasara - vis tolsta nuo manęs.
kažkada aš buvau tik indigo, tačiau dabar tapau įvairiaspalvė. atrodo pasaulis praskaidrėjo per metus. kažkodėl bijau, tačiau ir laukiu kas nutiks toliau.
vakar važiavau mašina ir žiūrėjau į Belgijos kelią. pasigedau rugių laukų, lietuviškos pievos, dobilų, karvių. mačiau tik žibintus, elektros laidus ir vokiečių senukus. tačiau man tai patiko. bent jau iš Lietuvos parsivežiau nuostabų dangų. 

šiame filme nėra aktorių

Kai naktimis nemiegi, dienos tampa tarsi sapnas. Tu nežinai kas yra realybė, o kas tik tavo vaizduotė, tad su niekuo nekalbi, tik išspaudi miglotą šypseną ir lauki kito vakaro, kada visi prisiminimai išgaruos ir liks tik fotografijos. Tokiomis naktimis gali tapti bet kuo. Gali pavirsti šiek tiek per daug laimingu hipiu, fotografuojančiu kiekvieną gimtojo miesto šaligatvio plytelę, kurią esi užmynes jau kelias begalybes kartų. Gali tapti žmogumi su ryškiai violetiniais plaukais. Ir svarbiausia, gali gyventi taip kaip reikia, gali išsirėkti tyloje, gali pradėti šokti tamsoje ir juoktis, kai visi girdi, kai visi mato, tačiau jiems nė motais, nes jie irgi pusiau gyvi pusiau užmigę, vaikštantys per realybes sapnus, apsvaigę nuo nemigos, juk vasaros pabaiga, reikia atšvęsti su buteliu giros ir lėkšte tinginio. Ir viskas kaip per miglą. Tuoj sugrįšiu prie savo kasdieninės rutinos, kurios šiek tiek pasiilgau, tačiau vistiek nekenčiu. Turbūt pasiilgau kažko nekęsti, pasiilgau nebe tokių malonių popiečių su nebe tokiais viliojančiais kavos puodeliais. Tai kažkoks amžinas ratas, dėl kurio man šiek tiek svaigsta galva. Greitai vasara liks tik užmirštas sapnas, kurį retkarčiais dar prisiminsiu užuosdama tą gundantį migdolų aromatą. 

i'm out of time to become god

Pasakysiu jums vieną dalyką. Šį kartą be jokių metaforų,be jokių užuominų - rėšiu jums nepagražintą mano gyvenimo versiją kaip ją mačiau savo akimis, o ne savo sapnuose ar vaizduotėje. Šią savaitę supratau kažką labai svarbaus, kas, manau, tikrai padarys didelę permainą mano niūrokame gyvenime. Tad ištempkite ausis (šiuo atveju, atmerkite akis) ir klausykite, nes čia gali būti vienas svarbiausių mano įrašų. Be jokių vienkartinių kaukių.
Šios savaitės pradžioje išrūkau į Palangą su artimaisiais laimės ieškoti. Pripažinsiu, buvo labai smagu, pagaliau išvydau jūrą, kuri man suteikė labai daug teigiamos energijos. Tačiau grįžtant duobėtu keliu namo išgyvenau kažką nepaprasto.
Nesupraskite klaidingai, jokio sprogimo ar avarijos nebuvo. Visai atvirkščiai, beveik nieko neįvyko. Tiesiog ramiai sėdėjau mašinoje apsupta mane mylinčių žmonių, klausiausi Aerosmith dainos "Amazing" ir žvelgiau pro purviną stiklą į nepakartojamo grožio saulėlydį, kuris visą dangų nudažė raudona, rožine ir purpurine spalvomis tarsi būtų užsidegęs. O dar rugių laukai, išsidriekę prie visų Lietuvos kelių, tarsi lydėtų kiekvieną automobilį namo.
Nors tai buvo visai nereikšmingas įvykis, kaip tik tada supratau, kad dar niekada nesu buvusi tokia laiminga kaip šią akimirką. Tai buvo geriausias momentas mano gyvenime, kurio neįmanoma aprašyti. Niekada jo nepamiršiu.
Laimės negali suplanuoti. Kelis mėnesius planuojame vakarėlius, susitikimus ir keliones, tačiau tikroji laimė mus aplanko netikėtai. Jau kiek metų aš planuoju savo laimę, mąstau kaip pabaigusi mokyklą pradėsiu gyventi optimistiškai ir linksmai, be jokių rūpesčių. Laimė susideda iš daug mažų dalelyčių, kurios galbūt ir nėra labai reikšmingos mūsų gyvenime. Paprastas saulėlydis, daina, peizažas ir visas pasaulis tampa tobulas, nepaisant visų problemų. Tai buvo tarsi atsisveikinimas su vasara, kurio praūžė taip greitai, tačiau, tiesą sakant, jos dar liko mažas kąsnelis kaip mėgstamiausio močiutės pyrago. O jis visada būna skaniausias.    

talking trash to the garbage around you

kaip sunku kažką rašyti. aš čia, gyvenu debesyse, kurie kas vakarą nusidažo raudonai ir savo atspalviais apsjauna bet kokį meno kūrinį ar instagram nuotrauką. čia auga žolė ir ramunės, čia patys pinasi gėlių vainikai, čia visada groja gera lietuviška muzika, kuri mane nukelia į 2004-uosius. 

palemone sužydėjo visos gėlės
rožės tulpės ir visi kiti žiedai

šie žodžiai visą gyvenimą tūnojo ant mano liežuvio galiuko.

negerai, oi negerai, negerai, oi negerai
kad buvai tu į saulutę panaši
negerai, oi negerai, negerai, oi negerai
man šešiolika tau trisdešimt šeši

kartais tame rojaus kampelyje niūru, lietaus lašai šniokščia tarsi Anhelio krioklys, o tu esi įkalintas ankštame kambarėlyje ant šiek tiek per kietos sofos, ant kurios visos močiutės ir nepatenkintos mamos žiūri kiekvieną žinių laidą per kiekvieną kanalą.

prabėgo metai, o jūs apie mane beveik nieko nežinote ir nežinosite, galbūt aš net neegzistuoju, o esu tik erdvė, viskas ir niekas,  aš esu žmonės, kurie kiekvieną dieną pro mane prasilenkia, aš esu niūrūs pastatai, aš esu padėvėtų drabužių parduotuvės, aš esu spaudos kioskai, aš esu šaligatvio plytelės, aš esu laikas ir oras, ir  vasara, ir iš po kampo viską stebintis ruduo. didžiulis ačiū visiems mano skaitytojams, galbūt tokiems pat  trenktiems kaip aš. 

hey

dar kartą pažiūrėjau Fight Club. turiu pripažinti, šis filmas yra mano Achilo kulnas. kiekvieną kartą vis labiau jį suprantu, jis tarsi atmerkia mano traiškanotas akis ir atveria visai kitokį pasaulį. suprantu savo gyvenimo tikslą, suprantu save, suprantu dalį kitų žmonių. 


šis filmas tarsi geriausio sociologo parašyta psichologinė knyga su daugybė naudingų citatų. jį pamatęs pajunti skirtumą tarp savo ir daiktų vertės.


pakeiskim temą. vasara. kas tai yra? ar tai širšė, nutūpusi ant giros stiklinės? ar tai tyvuliuojantis ežeras? ar tai pastelinis dangus? artimieji man sako, kad reikia kažkuo užsiimti, dirbti, padėti ravėti, rinkti uogas, tačiau man vasara yra tinginystės sinonimas. norisi drybsoti ant žolės, gurkšnoti gaivinantį svarainių gėrimą, kartais atsistoti ir nuskinti kelias ramunes gėlių vainikui ir viskas pagal The Smiths. 


laikas ir toliau kažkur skuba, tavo blogui jau metai ir pagaliau sulauki savo vardadienio, kuris visada reiškia vasaros pabaigą. ką aš čia kalbu.