Šiandien mano galva labai sunki. Nežinau ar tai gripas, ar šiaip tingulys, tačiau atrodo vis svyru ant kokios sofutės or kėdės prie kompiuterio. Su šventėm jus visus, tikiuosi jaukiai praleidote Kalėdas. Aš, kažkodėl, nepajutau tos nuotaikos. Šios dvi dienos prabėgo prastai. Kažkodėl atmosfera nebuvo jauki, namai tušti, šeima tyli, šalta, tačiau nėra sniego, nėra dovanų. Galbūt tos kokakolos reklamos mums tik plauna smegenys, tobulos Kalėdos ir tik mitas.
Šiandien mano kūnas susimaišė su kasdienybe, siela pasiliko kosmose, o širdis vis dar laukiau kažko man nepasiekiamo. Rytoj skrendu į Tailandą. Sutrumpinisu savo gyvenimą šešiomis valandomis. Net keista pagalvoti, galbūt įsipainiojau toje patogioje rutinoje, kurią kartais bijome pakeisti. 

why don't you kick yourself out?

Gaila, kad nerandu laiko rašyti. Gruodis jau beveik pasibaigė, aš taip ir nepajutau Kalėdinės nuotaikos, neradau nei laiko nei iniciatyvos rašyti. Pagaliau pasibaigė mokykla, negaliu patikėti kiek jau dienų prabėgo. O man vis dar vasara. Kai Chemijos klasė pakvipo chloru, supratau, kaip pasiilgau vasaros, o galbūt tik poilsio. Gerai, kad važiuoju į Tailandą, šansas tiek daug pamatyti ir bent šiek tiek pailsėti. Galbūt laikas pakeisti sunkią grunge muziką į Kalėdines dainas ar šiaip lengvesnes dainas. Kur, po paraliais, dingo sniegas? Turbūt taip ir nepasirodys, žinojau, kad šios Kalėdos bus kažkokios keistokos. Nieko tokio. Juk visada Kalėdos šiek nuvilia, ypač kai tiek daug visko tikimės tiek daug. Keista, kad ateitis atrodo taip nepasiekiamai toli, o praeitis regis prabėgo greičiau už White Stripes dainą.

dantų pastos bučiniai

Pradėjo snigti ir regis visas facebook'as pradėjo šėlti. Toks džiaugsmas, aš kaip kažkokia kvaiša lakstau po namus. Oras toks gaivus, primena kalnus, primena slidinėjimo trasą vidury eglių miškelio, nuo kurios atsiveria tobulas peizažas. Juk kiekvienas mes turime galimybę fotografuoti savo akimis, tačiau tą vaizdą galime apibūdinti tik žodžiais. Aš regis tiek daug visko atsimenu, kad net pamirštu, kad atsimenu. Gaila, kad kuo toliau judi į priekį - tuo labiau blunka prisiminimai. Mano kelionė ilga, tačiau ją visą galiu prisiminti vos per vieną Wombats dainą. Man gera, šalta, ramu, gaivu, lyg ką tik išsivalius dantis. Kažkodėl užsinorėjau pabėgti į mišką ar prie kokio ežero, pamėtyti akmenukus į vandenį ir pagalvoti. Kartais tas miesto triukšmas sugriauna mano sielos revoliuciją. Trokštu orumo.

she was in wonderland

Pasiilgau neoninių šviesų ir ryškiai turkinių lempučių. Tos Kalėdų švieselės per daug nuvalkiotos. Kaip norėčiau išsireikšti puošdama eglutę, apkarstyti ją kaukolėmis ir kryžiais, apšlakstyti purpuriniais dažais, tačiau turbūt niekada to nepadarysiu. Šiais metais vėl teks pakabinti kelioliką kone identiškų skambaliukų, taip pat apkarstyti blizgančiomis girliandomis. Kalėdos yra tikras cliché, atrodo niekas per tuos metus nepasikeitė. Aš stoviu vienoj vietoj ir bijau pajudėti, bijau pasirinkti neteisingą kelią, bijau susimauti gyvenime. Netikiu į Rojų, tad žinau, kad geresnės vietos kaip pasaulis niekada neatrasiu. Įdomu, ar angelai laimingi? Juk jie orumo ir gerovės įsikūnijimas, tačiau ar galime juos vadinti laimingais? Štai tas klausimas, kas gi yra toji laimė. Galbūt man nežinomas dalykas, galbūt nepastebimas, tačiau ji yra, aš tai žinau. Galbūt man tik reikia pažeminti standartus ir džiaugsmą pajusiu iš karto. Vėl kažko laukiu. Dieve, kažkas plauna man smegenis, pasidariau tokia pesimistė. O galbūt realistė. O galbūt tiesiog ciniška asmenybė.
Apsilankykit mano formspring'e: www.formspring.me/guodak ir aš, galbūt, jums atsiversiu. 

šokam

Niekada neįsiklausiau į foninį šurmulį. Man patinka klausytis šnabždesio, ypač to kurio nesuprantu. Tiesiog nekenčiu tylos, ji tokia nepastovi, bauginanti ir nejauki. Pasaulis atrodo toks pilkas ir tylus be kištukų ausyse, be grotuvo kišenėje, be tuščios, bemintės sąmonės. Juk pati nuostabiausia tyla yra muzika, ji priverčia mūsų galvą užsičiaupti ir širdį atsiverti. Nieko dar taip nemylėjau kaip muzikos. Galbūt ir niekada nemylėsiu.

Kodėl taip greitai lekia laikas? Kas nors jį sustabdykit, dar nespėjau nusipirkti advento kalendoriaus. Šitie metai man kaip bemiegė naktis... Laukiam kitų, gal per juos man kas nors įkrės lašelį proto į tuščią galvą.

rūgštus prisilietimas

Aš pavargau gyventi ir galvoti apie gyvenimą, aš pavargau žengti į žmonių pripildytą pastatą, kuriame, regis, išgyvenamos didžiausios kančios. Kai kurie žmonės tokie klastūs, kaip gyvatės, mato žmogaus silpnybę ir žino būtent kur įgelti. Turbūt Dievas prieš mane sukurdamas nusprendė pasijuokti iš kažkokio padaro ir, kaip tyčia, pasirinko mane. Dabar tikriausiai šaiposi. Aš nerimtai. Aš net ne katalikė. Tiesiog norisi ką nors kaltinti, nors aš puikiai žinau, kad tai tik mano vienos našta. Niekada nesijaučiau tokia bevertė, aš rimtai, mano pasitikėjimo lygis nukrito kritiškai. Noriu išgyventi šias kvailas paaugliškas kančias, noriu žengti žingsnį ir rimtąjį gyvenimą, bet, regis, mano išvaizda to neleidžia. Ech, kokia kvaila ta visuomenės sistema, regis gražiems žmonėms keliami aukštesni standartai, o tokie kaip aš gali ir toliau sėdėti užsidepresavę. Gavau naujus batus, jie nerealūs, tačiau man visai netinka. Norėčiau būti tokia tobula, kaip mano vyšniniai doc'sai. Nemanau, kad per ateinančias dienas rasiu bent šiek tiek laimės ir šviesos, galbūt tik užsidėsiu kaukę su netikra šypsena. Dabar pats tinkamiausias momentas sakyti FML.

   

jei tunelio gale matote šviesą, pasitraukite nuo bėgių

Visai neseniai supratau, kad Merfio dėsniai yra tik melagystės, nepasitvirtinusios teorijos. Merfis, regis, pesimistas. Juk reikia tikėti, o ne viską palikti kažkokiems gandams. Kai reikia pasirinkti 1 iš 2, visada pasirinksi blogesnį. Blogo kelio nėra. Tuo pasaulis ir gražus, kiekvienas tavo pasirinkimas gali nulemti tavo ateitį. What if? yra nereikalingas klausimas gyvenime, juk likimas viską sutvarkys. Kai mirsime, pažiūrėsime visą savo gyvenimo filmą, visus skirtingus kelius, kurių taip ir nepasirinkome. Tačiau juk niekas negalėjo žinoti. O mes vis tikimės kažko, ko mes verti, tačiau didžioji gyvenimo dalis aklai priklausoma nuo to prakeikto likimo.

put your finger down my throat

Kartais pasijuntu lyg būčiau tuštuma, pasibaigęs filmas, juodas ekranas. Niekaip savęs negaliu apibūdinti, ypač kai prašo įvairios svetainės, aš net sau nepažįstama, tad nuolatos save stebinu. Regis kiekviena diena kažkoks nemalonus siurprizas. Mane bent paguodžia Micko Jaggerio balsas, You can't always get want you want, jis man sako. Honestly, I have no idea what I want. Keistos tos dienos, plyšta sąsiuviniai, dūžta iPodo stiklas, nutrūksta grandinės. Regis viskas sensta, o aš išlieku tokia pat naivi, nepasikeičianti, nors vis vyresnė. Laukiu gyvenimo pradžios, o gal ir pabaigos, niekas negali sužinoti kada patirs egzistavimo kulminaciją. Mano kasdienybę apibūdina šeštojo dešimtmečio melodijos, tokios tobulai netobulos, nereikalaujančios pastangų. Juk Jimi Hendrixas ne grojo gitara, ne, jis tik švelniai kuteno stygas ir sukūrė kažką nepaprasto. O aš regis stoviu vienoj vietoj ir tingiu pajudinti kojos pirštelį.

ką aš tuo norėjau pasakyti?

Gruodis pilnas lempučių, blizgučių, įvairių girliandų, toks jausmas lyg visą mėnesį praleidžiame kažko laukdami, nors dažniausiai tikimės kažko neįmanomo, tobulų Kalėdų, kurios neegzistuoja. Tačiau neneigsiu, jog man patinka šventinė nuotaika ir kokakolos reklamos. Kartais laukimo momentas yra daug geresnis už pačias Kalėdas. Vaikščioti po Briuselio gatves, žvalgytis dovanų parduotuvių, kuriose groja Beatles ir Rolling Stones dainas, šiaip sėdėti kavinėje ir gurkšnoti pieno kokteilius. Nieko netrūksta, galbūt tik sniego.


Užsiklijavau Enšteino nuotrauką ant savo mokyklinės agendos, galbūt tai man įkrės šiek tiek sumanumo. Laukia ilgas kontrolinių mėnuo, o susikaupti taip sunku, kai iPodas groja Ramones dainas.

mais je suis un artiste

Pasigirdus nemaloniam garsui iš lentynų pasipylė nemokamas vynas, parduotuvės grindys virto purpuriniu baseinu, pakvipo vynuogėmis. Žmonės, kurių veidų neatsimenu, tačiau galbūt kažkada atsiminsiu, žvelgė į milžinišką balą, o aš atsiklaupiau ant kelių ir pradėjau srėbti. Nežinau kodėl, galbūt tas romantiškas raudono vyno aromatas sugundė mano pasąmonę, tačiau atsikėlusi iš itin saldaus sapno aš kažkodėl pasijutau sumišusi. Gėda jaučiau ne dėl savo poelgio, o dėl to, jog sapno pagrindinė veikėja buvau ne aš, o paslaptinga beveidė gražuolė. Ir pasąmonė manęs neapgavo, juk aš tikrai trokštu būti kai kuo kitu. Kartais jaučiuosi tokia vieniša, su tokiu skirtingu požiūriu negu kiti. Vakar nuo kaklo nutrūko mano mėgstamiausia grandinėlė, kryžiaus pakabukas nukrito ant asfalto ir sudužo į mažyčius gabalėlius. Vis dar nesuprantu kaip tai galėjo nutikti. Tačiau aš tikra, kad tai kažkoks simbolis, galbūt tolimoje ateityje ir suprasiu ką likimas mums norėjo pasakyti, galbūt likimas parašė knygą, kurią mirę visi skaitysime ir sužinosime kiekvieną smulkmeną apie savo gyvenimą.
Akyse stovi Lindsey Lohan Richard Philips filme, regis kvėpuoju kartu su ja pagal tą pačią lėtą jūros ošimo muziką, regis mūsų širdys sulėtėja. Taip pat nenustoju galvojus apie naująjį Lady Gaga klipą, tokia milžiniška dozė tobulybės, regis pakaks visai savaitei. 


Aš babmu. Per daug.