atomazga

Tai turbūt paskutinis kartas šią vasarą, kai pėdas kutens smulkios smėlio kruopelės, kai silpnas švelnus vėjas užpustys pėdsaką, kai žvelgsiu į dūžtančias jūros bangas. Stoviu ant kranto, žvelgiu į Baltiją ir mintyse tyliai atsisveikinu. Vėjas kedena mano Beatles palaidinę, taipogi taršo ir taip susivėlusius plaukus. Jaučiuosi lyg būčiau tomboy. 
Mina rami, galima sakyti neutrali, tačiau viduje raudu. "Baltija... Tokia moteriška ir švelni, tačiau tai jai suteikia šiokio tokio šarmo..." prisimenu senuosius savo įrašus. Ką gi, lagaminai vėl sukrauti jau tūno mašinoje. Maždaug po valandžiukės sėsiu į tą oda kvepiantį automobilį ir važiuosi tiek pat laiko, su ta pačia kompanija, klausydama tos pačios muzikos, lygiai taip pat kaip į Latviją atvykau prieš dešimtį dienų, tačiau be jokio entuziazmo. Manau, kad ši savaitė su puse buvo mano atostogų kulminacija. Džiaugsiuos prisiminimais.