Man labai įdomu, kodėl gi aš taip nekečiu vaikų. Galbūt dėl to, kad jie nesupranta realybės, kad galvoja, jog jie yra pasaulio centras. Žinoma, kartais smagu, kai jie draugiški ir meilūs, tačiau aš kažkodėl žvelgiu tik į jų tamsiąją pusę. Vaikai manęs nemėgsta, aš nemėgstu jų, tai lyg amžina kova tarp katės ir pėlės. Tikrai, man įžeidžia jų pravardžiavimai, kurie nors ir šmaikštoki, gali tikrai įžeisti. Tai lyg stiprus smūgis, kai esi vadinamas storu, nuobodžiu, ožka ir panašiai. Mano gyvenime ir taip daug problemų, tegul tas mažvaikis nesukelia dar vienos.
Galbūt nenoriu vaikų, nes matau, kaip mano mama gailisi padariusi tokį pasirinkimą. Tais laikais visuomenėje reikėjo turėti vaikų, kitaip ir būti negalėjo. Noriu gyventi visai skirtingai kaip mano tėvai, noriu džiaugtis gyvenimu ir ne vien galvoti apie pinigus, svarbu tik rasti mylimų žmonių. Tikrai nebūsiu kaip tėtis, tikras darboholikas, ar mama, kuri Belgijoje labai vieniša, beveik neturi draugų, negali niekam išsikalbėti ir yra ant nuprotėjimo ribos. Tad vaikučiai, būkite geri, ir manęs nenervuokite.
Atleiskit, šiek persikarščiavau, tačiau tikrai buvau įsiutusi. Labai sunervino mažieji pusbrolis ir pusseserė, tačiau aš vistiek juos myliu ir kažkaip išgyvenu. Rytoj išvažiuoju iš Latvijos, atgal į savo mylimąją Lietuvėlę. Nežinau kur su šeima apsisotosime, tačiau ką nors sugalvosime, galbūt pabūsim pas senelius arba važiuosime į Vilnių, o galiausiai vėl grįšiu į Briuselį. Gerai pagalvojus, mokykla tikrai greitai prasidės, o aš dar neįsigilinau į vasarą. Ach, tas laikas per greitai bėga.
Man net svaigsta galva.
Džiugu matyt, kad dar yra tokių parijų, kurie nemėgsta vaikų... (<taip taip, mane irgi į šį sąrašą)
AtsakytiPanaikintiTAIP! Pagaliau kasnors su tokia pačia nuomone :)
AtsakytiPanaikintiDėkui už komentarą.
Pripažįstu, tikrai užknisa. Turiu dvi seses, vienai treji, kitai šešeri. Tikrai užpisa, kai jos ką nors sudaužo, rėkia (na čia pagrinde apie jaunėlę kalbu, vyresnėlė tai nieko nedaro, ji man netrukdo), taigi, mažoji mūsų Saulutė tikrai nėra saulė, niekaip nedaro į puodą, nuolat apsidrabsto drabužius, kaip jau minėjau, rėkia ir apskritai nieko gero nedaro.
AtsakytiPanaikintiKartą ji taip užkniso, kad atsisėdau ir pravirkau. Tiesiog visko buvo per daug.
Tačiau visas šias nervų valandas atstoja viena Saulės šypsena, vienas jos mažų, putlių rankyčių apkabinimas ir šlapias bučinukas į skruostą.
Galbūt ir tau būtų kitaip, jei nebūtum vienturtė. Dažnai girdžiu kaip vienturčiai peikia vaikus, atseit jie labai niurzglūs ir t.t. Turėtum sesę ar brolį, su kuriais gyventum kiekvieną dieną, mintys pasikeistų. :)
Ir pvz aš tikrai negalvoju kaip tu, kad nenoriu vaikų. Norėčiau. Žinoma, ne dabar, ir ne netolimoj ateity, tfū tfū tfū, bet kada nors tai tikrai. Vaikai tai turtas. ;)
Och, štai ir dabar Saulė tampo mane už rankovės ir prašo saldainio.
Dėkui už komentarą :) Šiaip turiu seserį, tačiau ji dvejais metais už mane vyresnė. Visada buvau jauniausia šeimoje, tad taip, tikra tiesa, niekada ilgam laikui nebuvau mažylių kompanijoje.
AtsakytiPanaikintiwow love that pic!
AtsakytiPanaikintiThank-you :)
AtsakytiPanaikintiŽinau žmogų, kuriam ir iš ties nepatinko labai vaikai, pagal jį jie tik verkia, šika, valgo, būna lipšnūs ir panašiai. Bet po, kurio laiko viskas pasikeitė ir dabar jam iš ties patinka vaikai. O šiaip kaip sakė Vasarė, galbūt jei daugiau būtum tarp mažų vaikų labiau juos mėgtum, vien tik dėl jų mielumo, šypsenos to nekaltumo kai jiems nusišypsojus gali viską atleist ir dėl jų nuoširdumo. Vien tik dėl to, kad jei nėra su tom kaukėm kaip dauguma suaugusių. : )
AtsakytiPanaikintiP.s. Mano blogg`as : http://whenuaregone.blogspot.com/
Labai ačiū už komentarą :) Tikiuosi mano nuomonė pasikeis.
AtsakytiPanaikintiTaipogi nemėgstu vaikų. Apibūdinai juos visiškai identiškai mano nuomonei apie juos. Nenoriu net pagalvot, kad galbūt ir aš buvau tokia.
AtsakytiPanaikintiYay! Būtent :)
AtsakytiPanaikinti