un quart d'heur

Dažniausiai vaikštau didžiausiomis Briuselio parduotuvių gatvėmis, žvelgiu į vitrinas. Kartais girdisi gatvės muzikantų baladės, dar dažniau kokios nors mašinos kaukimas, bet šiaip tylu, tik foninis šurmulys. Niekas netyli. Ant kiekvieno kampo - po valkatą. Vienas be kojų, kitas invalidas, trečias su kūdikiu. Visi prašo pinigų, bent kelių centų, tačiau aš, savimi pasišlykštėjusi, neįstengiu sušelpti vargšui kelių eurų. Purvinas tas gyvenimas. Ne viskas yra deimantais klota. Kai aš bambu panosėje apie kažkokią visiškai nereikšmingą problemą, kiti sukaupia drąsos sėsti ant šalto asfalto ir žvelgti į turtingesnių žmonių batus. Argi tai ne pažeminimas? Tačiau kur žmogui dėtis. Tokiame mieste kaip Briuselis žmonės neranda sau vietos. Savosios, keista, dar neradau.
Šaligatvis nuklotas cigaretėmis ir įvairiomis servetėlėmis iš vaflių stendo. Maišosi aromatai. Kiekviename žingsnyje pajusi kitokį kvapą, kartais užsiimsi nosį, kartais juo mėgausies. Žodžiu, jaučiu įvairovę ir man tai patinka, tikriausiai to ir pasiilgau atostogaudama Lietuvoje. 
Vakar buvo nebloga diena. Reikės pakartoti ir pagaliau atsitraukti nuo tumblr.

I wish I was a punk rocker with flowers in my hair

[16:14:50] G: aš noriu būti hipė užaugusi :D

[16:14:58] rūkyčiau žolę, nedirbčiau

[16:14:59] M: būsim! kur dingsim?

[16:15:04] G: į San Franciską

[16:15:09] M: oooooo

[16:15:12] G: nes ten hipių miestas...

[16:15:17] turėčiau hipių autobusiuką

[16:15:19] M: o aš gitarą

***

[16:20:16] M: žinai kas yra hipiai?

[16:20:42] kažkur buvau skaičius. 

- civilizacijos nepaliesti gėlių vaikai.

[16:20:49] G: TAIP

[16:20:54] M: BŪTENT

[16:21:01] NES JIE YRA? AWESOME

[16:24:07] G: taip

[16:24:11] ir jie rūko žolę

gyvenimo kalendorius

Regis tuoj keliausiu į mokyklą, tačiau ne su kuprine, o madinga ruda, indėniška rankine iš H&M. Sunku patikėti, kad jau baigėsi atostogos, taip pat, kaip sunku buvo prie jų priprasti. Tačiau aš nesiskundžiu, juk žinojau, kad viskam yra pabaiga. Tiesiog laikas bėga per daug greitai... Ką gi, dar liko kelios dienos pasiruošti.
Vakar grįžau namo, apsitvarkiau, pažiūrėjau šiek tiek prancūziškos televizijos, kad atgaminčiau kalbą. Viskas vėl tuoj paskęs rutinoje. Taipogi pažiūrėjau Marley and Me, prisižadėjau, kad neverksiu, tačiau ašaros kaip pupos byrėjo. Nusprendžiau dažniau žiūrėti įdomius filmus ir rečiau sėdėti prie Facebook'o, juk iš filmų bent ko nors išmoki. 

sugrįžimas

Po vargingos maždaug 20 valandų kelionės aš pagaliau grįžau į Briuselį. Visa smirdanti, išvargusi, beveik nemiegojusi, tačiau šią vasarą, kažkodėl laiminga. Regis pasiilgau šios skylės. 

problemos prie kavos

Tai turbūt paskutinis įrašas iš Lietuvos, kurį rašysiu šią vasarą. Penktadienio naktį automobiliu važiuosiu į Belgiją, Briuselį, tą vietą kurioje gyvenu jau keturis metus, tačiau niekaip neįstengiu jos pavadinti "namais". Keista, jaučiuosi kaip kokia benamė, tačiau su pastoge. Galbūt kažko per daug reikalauju iš gyvenimo? Galbūt esu per daug išlepinta? Galbūt per daug prisižiūrėjau įvairių amerikietiškų romantinių komedijų? Aš tikiu, kad kažkada būsiu labai laimingas žmogus, o šis mėšlas greitai baigsis, kai baigsiu mokyklą ir skrisiu kuo toliau nuo *cough* namų. 

Šią vasarą pasijutau lyg vaikas, nors jau seniai užaugau. Vaikščiojau po seną savo kvartalą, sutikau buvusius klasiokus. Visi tokie pasikeitę! Šiek tiek susigraudinau, juk tas gyvenimo etapas buvo šaunus. Skaudžiausia bus penktadienį, kai paliksiu tėvynę, dar skaudžiau - Rugsėjo 6-tą, kai teks vėl grįžti į mokyklą.

Noriu pradėti gyventi kitaip. Regis bambėjimo savybę paveldėjau iš mamos, šiais metais bandysiu ja atsikratyti. Nors mano stiklinė puspilnė, žinau, kad esu pesimistė, tačiau nenoriu to pripažinti, tad pasitaiko, jog slepiuosi po nuolatos besišypsančia kauke. Nežinau kaip pakeisiu tą savo gyvenimą, tačiau esu tikra, kad blogo neapleisiu. Jis man sukelia vilties.

Čia ne į temą, bet dabar labai noriu starbuckso. Štai jums, mielieji, maisto pornografija.

P.s. Kas nors gal žino kokių gerų filmų ar knygų? Parašykite komentaruose, nes kitaip neturėsiu ką veikti per žiauriąją 10-ies valandų kelionę.

ateitis

[22:26:48] M: mane tai labai kažkodėl traukia paryžius ar koks londonas
[22:27:02] Nu kad gyvenimas nenuspėjamas būtų.
[22:27:28] O tu kaip?
[22:28:14] G: įsivaizuoju save niujorke, betono džiunglėse su starbuck's kartoniniu puodeliu rankoje ir cigarete tarp pirštų
[22:28:43] kur tyla neegzistuoja, o ramybė yra tik nuobodulio sinonimas.
[22:29:01] aš - tobula lyg barbė
[22:29:19] M: Barbė? :D
[22:30:13] Nu bet žinai, ne tokia kuri neskoningai aprengta rožinėmis suknelėmis. Noriu būti barbė su balmain švarku ir calvin klein apatiniais.

ledo princesė

Anja Konstantinova. Vardas, kurį sužinojau taip neseniai, tačiau veidas, kurį įsimylėjau po pirmosios nuotraukos. Kasdien peržiūrėdama tumblr svetainę atrasdavau porą jos nuotraukų ir jas visas reblog'indavau. Tačiau jos vardas ilgą laiką buvo nežinomas. Vis galvodavau, kas gi galėtų būti ta tobulų veido bruožų, beveik baltų plaukų ir blyškios odos gražuolė. Ji man priminė lyg kokią šiuolaikinę ledo karalienę. Tai ji mane įkvėpė nuspalvinti savo gyvenimą šaltais atspalviais. Toks gyvenimo būdas nėra niūrus, tiesiog reiškia ramybę ir orumą.
Visą laiką ši paslaptinga gražuolė man priminė švedę. Tai moksliškai įrodyta, kad švedai yra patys gražiausi žmonės pasaulyje (ir aš su tuo sutinka, mokykloje švedų sekcijoje mokosi patys gražiausi žmonės). Tad aš iš karto nusprendžiau, kad ji švedė, tačiau tik vakar sužinojau, kad ji australė, dvidešimtmetė ir žemaūgė. Jos ūgis vos 164 centimetrai, tačiau ji įrodė, kad žemaūgės merginos taip pat gali būti modeliai. Šiuo metu ji viena iš mano mėgstamiausių modelių, kitaip sakant, grammy apdovanojimuose ji gautų statulėlę už best new act.

nostalgiški pojūčiai

Mano keliavimas aplink Lietuvą, kuriuo "mėgaujuosi" kiekvieną vasarą yra tikrai nepavydėtinas. Nors tėvynę aplankau kiekvienais metais, Lietuvoje neturime jokio namo, buto ar šiaip būsto apsigyventi. Kartais pagalvoju kiek laiko švaistau ant ratų, kiek valandų važiuoju į Vilnių, Kauną, Panevėžį, Latviją... Nepasakyčiau, kad mano vasara yra tobula, visad yra pliusų ir minusų. Kelias dienas apsigyvenau Vilniuje pas draugę. Nesitikėjau, kad bus taip smagu. Susitikau ir su buvusiomis savo klasiokėmis, kurių jau nemačiau 4 metus! Vaikščiojom po senąjį mano kvartalėlį, pro buvusius namus. Taip pat praėjau ir pro senąją savo mokyklą. Apėmė labai keistas jausmas. Grįžo tiek prisiminimų, nostalgijos paveikta aš vaikščiojau dar vis maža, aštuonerių metų mergaitė. Pamiršau, ką reiškė būti šiame vaikystės pasaulyje. Nesiliauju apie tai galvojusi.
Į Vilnių sugrįšiu dar pirmadienį, o po to teks atsisveikinti su vasara ir grįžti į nuobodų savo gyvenimą Briuselyje. Regis būdama gimtinėje pabėgau nuo realybės. Po truputį tolsta ir vasara, kurios tiek ilgai laukiau. Anksti temsta, apsiniaukę, šalta. Po namus vaikštau su kojinėmis. Viršūnė.


Labai save nustebinau Vilniuje, kai per pietus su drauge apsilankėme suši bare. Tikrai nesu žuvies megėja, tad mėgavausi tik suktinukais. Jie buvo dieviški. Suši esu ragavusi tik kokį kartą gyvenime, tačiau po šių pietų, tikrai ne paskutinį. Tą aštrų wasabi skonį jaučiau dar kelias valandas. Suši - lengvas maistas, kurį valgydama jaučiausi išties stilingai.

atomazga

Tai turbūt paskutinis kartas šią vasarą, kai pėdas kutens smulkios smėlio kruopelės, kai silpnas švelnus vėjas užpustys pėdsaką, kai žvelgsiu į dūžtančias jūros bangas. Stoviu ant kranto, žvelgiu į Baltiją ir mintyse tyliai atsisveikinu. Vėjas kedena mano Beatles palaidinę, taipogi taršo ir taip susivėlusius plaukus. Jaučiuosi lyg būčiau tomboy. 
Mina rami, galima sakyti neutrali, tačiau viduje raudu. "Baltija... Tokia moteriška ir švelni, tačiau tai jai suteikia šiokio tokio šarmo..." prisimenu senuosius savo įrašus. Ką gi, lagaminai vėl sukrauti jau tūno mašinoje. Maždaug po valandžiukės sėsiu į tą oda kvepiantį automobilį ir važiuosi tiek pat laiko, su ta pačia kompanija, klausydama tos pačios muzikos, lygiai taip pat kaip į Latviją atvykau prieš dešimtį dienų, tačiau be jokio entuziazmo. Manau, kad ši savaitė su puse buvo mano atostogų kulminacija. Džiaugsiuos prisiminimais. 

laiškelis vaikeliams

Man labai įdomu, kodėl gi aš taip nekečiu vaikų. Galbūt dėl to, kad jie nesupranta realybės, kad galvoja, jog jie yra pasaulio centras. Žinoma, kartais smagu, kai jie draugiški ir meilūs, tačiau aš kažkodėl žvelgiu tik į jų tamsiąją pusę. Vaikai manęs nemėgsta, aš nemėgstu jų, tai lyg amžina kova tarp katės ir pėlės. Tikrai, man įžeidžia jų pravardžiavimai, kurie nors ir šmaikštoki, gali tikrai įžeisti. Tai lyg stiprus smūgis, kai esi vadinamas storu, nuobodžiu, ožka ir panašiai. Mano gyvenime ir taip daug problemų, tegul tas mažvaikis nesukelia dar vienos.

Galbūt nenoriu vaikų, nes matau, kaip mano mama gailisi padariusi tokį pasirinkimą. Tais laikais visuomenėje reikėjo turėti vaikų, kitaip ir būti negalėjo. Noriu gyventi visai skirtingai kaip mano tėvai, noriu džiaugtis gyvenimu ir ne vien galvoti apie pinigus, svarbu tik rasti mylimų žmonių. Tikrai nebūsiu kaip tėtis, tikras darboholikas, ar mama, kuri Belgijoje labai vieniša, beveik neturi draugų, negali niekam išsikalbėti ir yra ant nuprotėjimo ribos. Tad vaikučiai, būkite geri, ir manęs nenervuokite. 

Atleiskit, šiek persikarščiavau, tačiau tikrai buvau įsiutusi. Labai sunervino mažieji pusbrolis ir pusseserė, tačiau aš vistiek juos myliu ir kažkaip išgyvenu. Rytoj išvažiuoju iš Latvijos, atgal į savo mylimąją Lietuvėlę. Nežinau kur su šeima apsisotosime, tačiau ką nors sugalvosime, galbūt pabūsim pas senelius arba važiuosime į Vilnių, o galiausiai vėl grįšiu į Briuselį. Gerai pagalvojus, mokykla tikrai greitai prasidės, o aš dar neįsigilinau į vasarą. Ach, tas laikas per greitai bėga. 

Man net svaigsta galva.