Po galais. Optimizmas dingo. O aš galvojau, kad virstu į savimi pasitikintį, nuolatos besišypsantį žmogų. Bull to the shit. Kažkodėl jaučiuosi lyg žygiuočiau per nesibaigiančią dykumą, mėnulis žvelgia į mane su pašaipa, mėgaujasi kiekvienu mano keiksmažodžiu ar prakaito lašeliu. O aš vis stengiuosi atrasti išėjimą, nes žinau, kad už šių smėlinių tvirtovių, už šių dykumos rožių ir skorpionų slypi kažkas naujo ir neįprasto. Nežinau, ar tai kalnai, ar betone užsidaręs didmiestis, ar rugių laukas senelių kaime. Neįsivaizduoju, ko noriu. Tad ieškau kažko, ko niekada nesurasiu. Įdomu, kiek jau kartų nepastebėjau savo kelio į laimę, galbūt koks nepažįstamas praeivis, su kuriuo prasilenkiau, būtų mane užkalbinęs ir aprodęs pasaulį. O tada mes jau keliautume visur, kur tik jis panorės, kad ir į kosmosą, man tas pats, tik svarbu, kad būčiau laimingą. Gyvenimas yra aklas. Viskas yra siurprizas, nežinai su kuo gali susidurti. Ką gali žinoti, ar praradai savo šansą ar tiesiog jo dar negavai. Kartais galvoju, ar mes tikrai negimėme vien tam, kad mirtume. Pavydžiu Johnny Rotten, juk jis nežinojo ko norėjo, tačiau žinojo, kaip tai gauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą