tikiuosi pragaras turi belaidį internetą

Seniai gi besimatėm. Grįžau laiminga ir įdegusi, savęs pačios kopija. Šiek tiek patobulėjusi aš nenoriai ir vėl prisitaikau į kasdieninį gyvenimą. Nevisai. Kažkodėl jaučiuosi laiminga. Tai toks paprastas dalykas, tik tokia maža dalelytė, kuri priverčia tave nusišypsoti. Ta šypsena tokia natūrali, tokia gyva, kad neskauda veido raumenų. Pamiršau ką reiškia taip šypsotis, pamiršau ką reiškia eiti gatve per lietų, taisytis permirkusius plaukus ir juoktis. 
Štai kaip noriu nugyventi kiekvieną savo dienų. Atsikėlusi iš lovos noriu pati sau pasakyti " Šiandien būsiu laiminga ". 
Nustojau rašyti. Gaila. Pasistengsiu atsilyginti, sugalvosiu ką nors įdomaus aprašyti, pafilosofuoti. Laimė nėra įdomi tema. Žinau, tokia tiesa, juk ne visi laimę matome taip pat, vieniems ji neapčiuopiama, o kitiems užtenka tik skaniai pavalgyti. Aš ir pati nesu tikra kas gi toji visų minima laimė, galbūt tai tik apgaulė ar kažkoks smegenų plovimas, juk niekas negali įrodyti, ar tikrai džiaugsmas ir meilė egzistuoja. Žinoma, galime tikėti, tai lyg slapta religija. 
Linkiu jums optimistiškų metų prieš mirštant :)