urbanizacijos kvapas ir pastatų prakaitas

kartais norėčiau sustoti laike ir paskęsti nepažįstamo žmogaus hipnotizuojančiose akyse, išgyventi kažką naujo bei neragauto. šį rytą pabudau ir stebėjau rūką, kaip jis tiesiog tūnojo nuobodžiame ore ir nesitraukė. pastebėjau šiek tiek per daug laimingą praeivį, jis šokinėjo iš džiaugsmo ir negalėjo nustygti vietoje.

'why are you so happy?' paklausiau. 
'because i can be'.
po kelių akimirką žmogus pradingo rūke. 

anyone else feel like flooding their house and swimming in it?

viskas tarsi per miglą. keli prisiminimai, keli besišypsantys veidai, keli žodžiai. ir dar juokas. mano juokas. kažkoks kitoks, nesuvaidintas, tikras. tada - kelias. patenku į kitą pasaulį,man beveik nepažįstamą, tačiau kažkodėl vistiek laikomą namais,ten kur veda visi keliai, ten kur visi gyventojai pažįstami.
viename šio pasaulio kampe - miestas, kitame - miškas, didi Labanoro giria. Staiga atsirandu naujoje mašinoje, dardančioje per rugių lauką. debesys nusidažo raudonais atspalvias ir pastelinis dangaus skliautas apgaubia rugių jūrą. užuodžiu šlapių javų kvapą ir nusišypsau.
- mes netoli,- pareiškia R. 
visi susižvalgome.neturime nė menkiausio supratimo kur važiuojame.
galiausiai sustojame prie seno namuko. R su A išeina į lauką apsižiūrėti. vidutinio amžiaus moteris prieina prie jų, užkalbina.
po kelių minučių R grįžta.
- kai buvau mažas, čia nuolatos važiuodavau su savo broliu. 
išvažiažiuojame iš sodybos. tada išgirstu kaip R sušnabžda A
- matei tą moterį? ji buvo mano vaikystės meilė.
R atrodė keistai sutrikęs. turbūt svarstė ar tesingą kelią pasirinko. juk viskas galėjo būti kitaip.


likusią kelionės dalį apsmąsčiau savo kelią. netinkamas posūkis ir jau būčiau mirusi tūkstantį kartų... tačiau galbūt būčiau ir laimingesnė. mano kelias dar tik mažas takelis.

cold hearted orb/ that rules the night/ removes the colours/ from our sight

kodėl aš negaliu apčiuopti vasaros? gal tai tik abstrakti sąvoka? ar vasara ir yra ką tik nupjautos žolės kvapas, jūros bangos, festivalių šurmuliai? man vasara - tik sapnas. aš iš jo kažkada pabusiu ir atsidursiu realybėje, kuri niūri, šalta, debesuota. o čia giedra. čia groja Lenny Kravitz Fly Away gyvai. čia įrašomi visi prisiminimai, apie kuriuos aš svajosiu sėdėdama prie mokyklos suolų.


i want to get away i want to fly away.


aš jaučiu kaip kiekvienas momentas byra man pro pirštus. aš negaliu jo sugauti, negaliu jo dar labiau prilaikyti. laikas įsėsti į paskutinį metro ir važiuoti į tą pačią, nepaklotą lovą ir griūti į vakarykščius patalus be jokių gailesčių. o gal  negrįžti į tą šaukiančią tylą, gal pasilikti ant šaltos žolės, vienai, apgaubtai žvaigždžių antklodės? gal prie manęs prieis koks nepažįstamas, pasiūlys cigaretę ir pakvies sužaisti kortomis? gal nuskristi į mėnulį ir atgal, gal panerti į magritte debesis ir išsimaudyti danguje? viskas yra įmanoma, tačiau reikia tinkamos perspektyvos. kam laukti tinkamo momento, kai tinkamas momentas laukia tavęs? 


neskubėk gyventi, visi sako. jie nusišneka. laiko daug nėra. atrodo turime visą gyvenimą, tačiau nežinome kiek laiko tai truks. o kai mirsime, pasaulis nei kiek nepasikeis. niekas mūsų mirties nepastebės. saulė švies toliau, mokiniai toliau žingsniuos į mokyklą, aristokratės senutės toliau gurkšnos dietinę kolą jaukiose kavinukėse, Fly Away toliau skambės visame pasaulyje, vasara liks tiks abstraktine sąvoka ir nesustabdomas laikas net neatsigręš mūsų pusėn.

destruction is a form of creation

jaunas juodaodis vyriškis su apdraskyta kuprine ant sprando užsidega dar vieną cigaretę ir žygiuoja į tolį. aplinkui bedvasės, kostiumuotos būtybės tarsi šmėklos susilieja su karščiu ir "starbucks" puodeliais. rūstūs žvilgsniai sekioja kiekvieną vyro žingsnį, juodos akys stebi purvinus apdarus. gaila, kad niekas nežinojo ir niekada nesužinos, kad šis žmogus buvo dievas. ir visą gyvenimą jis praleido su savimi, nesuprastas, smerkiamas, gyvenantis su skaudžia tiesa, kurios niekas neišgirs.


what if god was one of us, just a slob like one of us, just a stranger on the bus trying to make his way home

norėčiau spragtelėti žiebtuvėliu, užmerkti akis ir pradėti linguoti kaip vėjas, kaip medžiai, kaip laikas, kaip erdvė ir taip sustingti amžinybei.


nights in white satin, never reaching the end, letters i've written, never meaning to send...


kas nors palaidokite mane, čia, dabar pat, kad galėčiau mirti pagal šią dainą, kai verkia mano siela, nes niekada nebūsiu tokia tobula kaip ši daina, kaip ši natas, kaip šis akordas. viskas chill. aš jau seniai mirus, tik dabar atostogauju.

untitled

diena mus sutinka ir palieka. ji greita, ji mūsų nelauks. tačiau man tas pats, aš moku kontroliuoti laiką, moku sustabdyti pasaulį ir ištirpti erdvėje ar nespalvotoje nuotraukoje. jaučiuosi nevaržoma, tarsi galėčiau daryti ką noriu, tačiau vistiek kažkodėl parsivelku į namus, krentu ant tos pačios sofos, miegu toje pačioje lovoje, sapnuoju tą patį sapną, ryte kepu tą pačią kiaušinienę. norėčiau viską apversti aukštyn kojom, nuimti tą nereikalingą naštą nuo savo pečių ir pradėti matuoti atstumą - valandomis, o laiką - kilometrais. tegul jau beveik pasiekiamas jūros vanduo nuplauna prakaitą ir išmaudo mane pastelinių debesų sūkuryje, atrodo tuojau įšoksiu į bangas, sudaužysiu porcelianinį vandenį ir vėl atgimsiu. 


- kaip sekėsi?
- normaliai.
- ką veikėt?


kalbėjom. juokėmės. šokom. dainavom. rėkavom. rūkėm. gėrėm. sužaidėm dar vieną kortų partiją. gyvenom.


- nieko,- sumurmu. nieko. nieko? ar verta teršti prisiminimus juos išpasakojant kitiems? ar verta juos pakoreguoti, o tiesą pasilikti sau? ne. šie momentai - tik man. jie įrašyti į mano biografiją. 
momentai iš visų praeitų mano gyvenimų kitose planetose ir visatose sukasi ratu, aplinkui tie žmonių, tačiau aš viena, mane persekioja prisiminimai su tavimi ir be tavęs. aplinkui šurmulys, tiek istorijų, veidų, man nepažįstamų vietų, tačiau aš vistiek pabaigiu savo kelionę ant to pačio suoliuko, su tuo pačiu žiebtuvėliu rankose, su ta pačia cigarete tarp pirštų. pasibaigė dar viena diena.

tobulybė

o dieve o dieve o dieve

šiuo momentu, šią minutę, akimirką virš manęs liejasi tobulas pasaulis - dangus. Jo ryškiai mėlyną skliautą apdengia oranžiniai debesys, tokios spalvos niekada nesu regėjus, tarsi tai būtų ženklas iš dievo, iš likimo, aš visatos. " Laikykis" jis man sako. Iškišu galvą pro langą, bandau rankomis paliesti smarkų lietų, tegul aplieja mane žvaigždžių dulkės ir laiko ašaros. Vis dėlto, šis dangus mus vienija, jis priklauso mums visiems ir joks apkūnutis ponas su gauruotais ūsais nenusipirks jo gabalėlio. Šis priklauso ne vien lėktuvams. Ir aš pasidarau kažkodėl laiminga, tyliai sukikenu, tarsi pasaulis būtų ką tik mane išbučiavęs. 

pauzė pasibaigė.

 

the things you own, end up owning you

KICK OUT THE JAMS MOTHERFUCKERS

sušuko Robas Tyneris ir mane nukrėtė šiurpas. ar tai tobuliausias momentas visoje žmonijos istorijoje?
tai ir leidžiu dienas, besimėgaudama mūsų visatos perliukais - perklausau senų stooges, mountain ir rush dainų, peržiūriu senus filmus.
dar kartą pažiūrėjau fight club. pamatęs šį filmą pradedi gyventi kitaip. bent jau aš. pirmą kartą pamačiusi pabaigą visai pasimečiau, ji mane taip nustebino, kad ištisą savaitę nenustojau apie ją galvojusi. complete mindfuck. kas dieną šimtai žmonių prisėda prie kompiuterio ekranų ir galvoja: "Pažiūrėsiu Fight Club, atrodo kietas filmas apie muštynes." smagu pagalvoti, kad po poros valandų jų protas bus visiškai sujauktas, apsisuks smegenys, apsisuks požiūris į gyvenimą. o gal čia tik aš.
tačiau pagrindinė aiški. "The things you own, end up owning you." tikra tiesa. mus visus nuo to graužia sąžinė. įsivaizduokite rytoj sudega jūsų namas, negi jums tikrai būtų nusišvilpt? aš tikrai jausčiausi sugniuždyta viską praradusi, nors prarasčiau tik daiktus. gyvenime reikia prisiminti, kas svarbiausia, ko neapčiuopsi rankomis. niekada neprarasi visko. gyvenimas tęsiasi.