sėdėjau toje pačioje, tačiau skirtingoje vietoje ir laukiau kada pasibaigs kažkas, ko gal dar net nėra. per lotynų pamoką rašiau haiku (mano smegenys kaip reikiant buvo paplautos), per istoriją miriau, o per geografiją atradau gyvenimo tikslą. o paskui gyvenimas dar kartą prasidėjo iš naujo.
prie manęs priėjo žaliaplaukė hipė ir sušnabždėjo į ausį: "Kas egzsituoja?" dabar, kai pagalvoju, nesu tikra ar jos plaukai buvo žali. ir ar tai tikrai buvo mergina. nežinau ar ji iš viso egzistavo. gal tai buvau aš pati, metempsichozės reiškinys, gal tai buvo pranašas ar mano atvaizdas tuščiuose oro sluoksniuose. kas egzistuoja, kas egzistuoja... niekas negali astakyti šito klausimo. žinoma galima pasirinkti lengviausią kelią ir tapti ateistu, netikėti į jokias dievybes ir toliau pūti savo materialiame pasaulyje.
pažiūrėk į save dabar pat. sėdi vienas už mokyklos vartų ant purvino šaligatvio, lauke tylu ir šalta, tu vienas rūkai ir save vadini filosofu, nes turi savo nuomonę. esi parazitas pasauliau, nes kaltini visuomenę, nors pats esi visuomenė. ir taip pat, esi įsitikinęs, kad žinai viską. atmerk akis. žmogaus protas nėra pajėgos suprasti visatą, mūsų stebėjimai ir eksperimentai neatskleidžia tikrovės, o paprasčiausiai ją sukuria. grįžk atgal į transcendetinis erdves.
Labai įdomiai parašei :)
AtsakytiPanaikinti