tuščios stiklinės

Mano emocijos lyg sutrupėjusi kreida sušluojamos, jausmas lyg tūnočiau šiukšlių konteineryje. Man nė motais ar kažkas manęs kad ir visą gyvenimą ieškos, norisi užsirakinti kokiame sandėliuke ir supūti. Mano egzistavimą sujaukia tos beprasmiškos dienos, kai absoliučiai nieko neįvyksta, tačiau apimtas kažkokios tuštumos pozityvumo lygis numušamas akimirksniu. Kažkada toptelėjo, kad optimistai ir pesimistai, abu jie kažkiek trenkti ar paplaukę, tačiau abu save pažįsta ir žino kaip elgtis tam tikrose situacijose, o va realistas - žmogus arčiau žemės, savęs nepažįstantis. Gal ir man reikia kokią etiketę ant sprando prisilipdyti, gal tada jausiuos kaip žmogus, pasirinkęs gyvenimo kelią, ar būti optimizmo ir vilties kupina linksmuolė, ar suniurusi dėjuotoja. Viskas nėra taip paprasta kaip puspilnė ar apytuštė stiklinė. Galbūt reikėtų nustoti apie viską taip galvoti galbūt reikėtų surizikuoti, žengti žingsnį, tačiau nežinau kaip. Pažiūrėsim kokį patiekalą gyvenimas paruoš.