baltame kambaryje - su juodomos užuolaidomis - prie stoties

Kažkur esu skaičius, kad pirmasis oro gūsis, kurį mes įkvepiame vos gimę, yra mūsų siela. Toliau, visą likusį savo gyvenimą, nepaisant kaip tu pasirenki jį nugyventi, nepaisant aplinkybių, savąją sielą po truputį iškvepiame. Todėl mes ir panašėjame į savo artimuosius - didžiausią laiko dalį praliedžiamia tame pačiame ore, įkvėpdami vieni kito sielos daleles.

Tai išgirdus, apmąsčiau kiekvieną kartą, kai stebėdavau vos įžiūrimas linijas, kurias iškvėpdavau šaltą žiemos ar rudens vidurio rytą beeinat į tą patį autobusą, kaip aš jomis grožėdavausi, nesuprasdavau, kaip kažkas tokio paprasto gali taip tave užburti. Tada atrodė, kad laikas sustoja, ir visi tik žiūri į tuos vandens lašelius, prasiskverbiančius pro tavo lūpas. O kartais to grožio nė nepavykdavo pastebėti, nes staiga pradėdavo lyti, regis metas traukti pasenusius praeito sezono skėčius, užversti Hamletą, užgesinti Camelį ir nusisukti nuo besikartojančių tave smerkiančių automobilių žvilgsnių. Staiga supranti, kad vėl atėjo ruduo. Jau pamiršau, kad šiltos, jaukios popietės su puodeliu žalios arbatos tarp sustirusių delnų yra tik mitas. Tačiau kartais to net nereikia.

cogito ergo sum

Tos filosofijos pamokos baigia sujaukti mano smegenis. Padrikos mintys, kurios visiškai nieko tau neturėtų reikšti, kažkodėl tiek daug tau pasako, lyg būtų vien tik tau užrašytos. Tačiau keisčiausia ne tai, ką R. Dekartas teigė, kad visa tai, visas mūsų "stabilus" pasaulis, gali būti tik sapnas, bet pats faktas, kad prieš daugelį metų, kai dar net nežinojau kas buvo ta tetulė filosofija, aš pagalvojau lygiai apie tą patį. 
Dabar tikrai nemanau, kad gyvename sapne. Tačiau visko gali būti. Tik pamanykit apie tai. Juk mes galime visiškai nieko nežinoti, esame apsupti nežinomybės, kurios neįmanoma atskleisti. Kaip galima įrodyti, kad iš tikrųjų gyvename? Kaip galime žinote, kas esame? Galbūt tik šį ryt atsibudome šiame kūne su visais prisiminimais, ir gyvename net nieko neįtardami. Nėra būdų tam įrodyti.
Ir žinau, daugelis iš jūsų pasikliaus logika, kad ji mūsų neapgauna, nenuvilia, bet juk tai ne tiesa, viskas, visi jausmai mus nuvils, mūsų regėjimas, klausa, lytėjimas, skonis. Todėl ir egzistuoja iliuzijos.
Nenoriu gaišinti jūsų laiko, tačiau jeigu kažkada norėsite paskęsti nežinomybėje, pajusti tą baisų, tačiau kažkodėl stulbinantį jausmą, atverkite savo mintis įvairioms idėjoms, būkite tolerantiški visokiom mintim, kad ir kaip giliai jos jus nuvestų ir pamąstykite apie tai, jog pasaulyje nėra tikrumo. Ir tada, kai pasimesite, žiūrėsit į viską kaip į iliuziją, pamiršit visus gyvenimo "faktus", aš, su pačiu Dekartu, išgelbėsiu jus su viena fraze: Mąstau, todėl esu. Taip, aš egzustuoju. Nežinau apie jus, ir nėra būdų žinoti. Bet aš egzistuoju. Ši mergina, dabar rašanti šias raides, šiuos žodžiu, galbūt neegzistuoja, tačiau ši būtybė, sugebanti visa tai išmąstyti - tikrai taip. 
Tas nieko mes negalime daryti šiame pasaulyje, negalime įrodyti kas tikra, o kas ne, mums lieka tik kažkuo tikėti. Tad atverkime savo mintis. 

nemiga

Labas rytas

Arba geros nakties

Čia jums spręsti

Aš čia sėdžiu

Pusiau mieganti

Pusiau žvali

Pusiau gyva

Mąstau apie nieką

Nes nepajėgiu mąstyti

Tad 

Prašau

Prilaikykit mane

Kaip seniai mačiau žvaigždes. Mieste jų nėra, taipogi nėra kompiuterio ekrane. Aš to pasiilgau. Menko vėjelio vidury nakties ir basų kojų ant žolės. Ir to kvapo. Nežinau ar taip kvepia vasara, ar pieva, ar laimė. O gal tiesiog nepriklausomybė. 

Galbūt aš šiek tiek naivi, kad rašau. Čia tylu. Čia niekas manęs neišgirs. Juk mes niekam nerūpime. Žmonės praplautom smegenim tiek daug pasakoja, nors neturi ką pasakyti, dalinasi mintimis su twitteriu, nes kažkodėl iš kažkur ištraukė, kad kažkam kažkur pasaulyje jie vis dėlto RŪPI. Tavo idėjos neįdomios. Tavo gyvenimas irgi neįdomus. Tu nieko neturi ką pasakyti. Tu mano gyvenimo nepakeisi.

Dulkės. Žmonės yra dulkės. Tai faktas. Mes mirsim ir tiek. Niekam nerūpės. Niekas nepastebės. Tai liūdna, bet kažkuo ir gražu. Mes atvykome į žemę pasimetę, šiek tiek pagyvenom išsiblaškę nežinodami ar gyvename teisingai, ar gyvename pagal taisykles ir galiausiai mirsime pasimetę. Ar jau viskas? Ar pasibaigė? Čia taip turi būti? O kas bus paskui?

Žinoma dėl mūsų gali verkti. Dėl mūsų gali melstis. Dėl mūsų bent vienas žmogus gali užsirišti juodą kaklaraištį. Tačiau po kiek laiko, tai gali būti ir dekada, ir savaitė, ir keli amžiai, tavo vardas bus ištartas paskutinį kartą. Ir tik tada tu mirsi. Visi tavo pėdsakai ištrinti, visi twitterio sekėjai išmirę. Ir niekam nerūpės, kad tu kažkada šiam pasaulyje egzistavai. 

Lady, you don't know shit about shit.

from the road to the sea to the sky

puodelis kakavos tarp delnų, vilnonės kojinės slystančios ant marmurinių grindų, šiek tiek problemų, šiek tiek streso, šiek tiek tradicinio žiemos pradžios išsiblaškymo ir visi pradeda kraustytis iš proto, nors ir lauke sninga. mat sniegas yra ženklas, kad nieko nėra amžino ir viskas ką iš tiesų gyvenime darai, tai tempi laiką nuo gruodžio iki gruodžio iki gruodžio. 

Pirmąją pastraipą visada lengviausia parašyti. O ką rašyti toliau? Ar ir vėl vardinti gyvenimo detales, kurios galbūt nieko nepakeis, o galbūt ir yra viskas? Ar užsiminti kaip nejauti mėlynėmis nudaužytų kojų, negali pajudinti nušalusių pirštų, tačiau vistiek sėdi lauke ir alsuoji mėtinius dūmus kurie kažkodėl tave džiugina, galbūt dėl to, kad su jais iškvėpi ir realybę, bent jau akimirkai. 

- Aš galiu paskeisti,- išgirstu tylų, menką balselį, kuris tarsi adata perverė mano krūtinę. Ne. Tu to padaryti negali. Žmonės nesikeičia. Mums lemta likti tokiais, kokie esam, mums lemta rinktis arba būti pasmerktais su tokiais pačiais kaip mes, o kitus išmesti iš savo pasaulio tarsi pasenusias sąskaitas. Nors ką čia besakius, juk ribos ir taisyklės neegzistuoja, neegzistuoja ir gėris ar blogis, tiesiog mes patys viską sprendžiame, nors gal kiti viską sprendžia už mus, mes juk tokie menkučiai jog net keista, kad galime būti pastebėti. 
Koks šiaip skirtumas, kam ta prasmė? Kam tos teisės, kam reikia statuso visuomenėje, kam reikia individualybės, jeigu tu tiesiog gali... pasikeisti.

Ką gi, leiskite man šiandien gyventi, paskutinis kavos puodelis ir lekiu. Nežinau kur, galbūt amžinybės link,  galbūt į kavinę ten kur sėdėjau nežinia kiek savaičių prie moterų jaunais veidais ir senomis rankomis, galbūt į tą sumaištį keliantį sniegą, kurio staiga nebeliko. 

mes esam, ir tiek, ir tai, kas atsitinka, atsitinka, ir tiek

Jeigu gali pabusti kitu laiku, kitoj vietoj, kodėl negali pabusti kitu žmogumi?

Lapkritis - toks mėnuo, kai tavo pirštai nuolat kvepia mandarinais, o mėnulis tave vis lydi nors jo ir nematyt. Atrodo visada bandai rasti bent spindulėlį šviesos, tačiau ji išsilydo su gatvės žibintais, Kalėdų dekoracijomis ir su kone kiekvieno praeivio žiebtuvėliais (nors ir kiek teigtų, kad jo neturi, jis vistiek kažkaip atsiras tavo striukės kišenėje). Ant kiekvieno kampo tik spragt spragt spragt spragt spragt. Juk niekas tavęs nemato tamsoje.

O galbūt aš taip ir toliau sėdėsiu prie lango įkišusi savo alkūnes tarp virtuvės žaliuzių ir siūbuosiu savo praplikusias rankas, paskui pastebėsiu merginą ir prisiminsiu, kur ją jau mačiau (čia tik man nuspręst ar sapne, ar mano vaizduotėje ar kažkur dešimt mylių nuo Salt Leik Sičio), nužiūrėsiu jos švarią mokyklos uniformą ir ilgas juodas kojines, jos bespalvius plaukus ir bespalves akis, jos išbalusį veidą, sielos tylą ir nuogybę, prikąstą lūpą tarsi ji slėptų visą savo biografiją. Savo raudonomis rankomis ji suspaudžia arbatos puodelį (įsipila pieno, nes kitaip viskas liks tas pats) ir mąsto apie gyvenimą ir apie tą vieną pokalbį su tuo vienu žmogumi, tada kažkaip įtikina save, kad iš tiesų tapo visuomenės auka. Savo valią ji ir taip atidavė numeriams, tad kodėl čia nepasėdėjus ant traukinio begių ir nepasigrožėjus plazdojančiais lėktuvais? Tegul ir toliau niekas jos nesupras, nei ji pati, nei jos rašytoja, nei jos lemtis. 

nu bet ne

Tas, kad neturi pabaigos, nėra tikra.
Ar jums esa tai buvę, kad besiklausant kokios nors dainos pašiurpsta oda? Ta viena melodija skamba mano galvoje, visas kūnas virpa lyg po dešimt kavos puodelių ir ekstazio nakčių, kurių galbūt dar net nebuvo. Ir staiga tu supranti, kad pasauliui siunti visai ne tą žinutę, kurią norėtum, kad negali pasiaiškinti, nes nemoki ir negali kalbėti. Bet juk kartais ratilai ant nekalto veido papasakoja daug daugiau negu nuobodi istorija.

ir kaip galima į tą melodiją tiek daug sutalpinti

Klausausi laužo šviesos ir tiesiog drebu. Tai mane gąsdina, kaip galima kažką taip mylėti? Ir man norisi grįžti į tuos laikus, kai kalbėjom ne apie save ir ne apie kitus.