kartą gyveni daili, plona šviesiaplaukė, kuri turėjo viską, ko tik užsigeisdavo. jos tėvas buvo turtingas verslininkas, o mama - išlepinta jo žmona. mergina turėjo ir vaikiną, ir prabangią mašiną ir marias draugų. ji niekada neliūdėjo ir neverkė. viskas buvo tobula.
tačiau žinote ką? tai liūdniausia istorija, kokią tik esu girdėjusi. nes mūsų gyvenimo sunkumai, mūsų klaidos, mūsų praeities randai, visos tamsiosios mūsų pusės ir paverčia mus žmonėmis, o ne realistiškomis lėlėmis iš Merilendo.
kas per naktys. tu girtas, o aš išprotėjus, tad kas mus parves namo? susilieja miestas ir pastatai išsilydo, tu nubrauki prakaito lašus.
visos ribos sulūžta, mes tik šluojame jų liekanas ir jose maudomės, tarsi patys pašieptume save. šis jausmas užpildo tuštuma tavyje, kaip cigaretės ar meilė. o tada ir supranti, kad turi viską, ko reikia ir kad suradai tą žmogų, kuris tavęs visą gyvenimą ieškojo.
apleistama betono priemesčio rajone, ten kur skalbimo milteliais kvepiančios namų šeimininkės kabina sintetiką tarybiniuose balkonuose ir tyliai rūko, ten kur tiesiog teka mašinų dūmai ir užtvindo mūsų smegenis ir įsivaizduojamus pasaulius, gyvena visų mūsų klonai. jie tokie patys kaip mes, tačiau visiškai skirtingi. juk šiandienos visuomenės šūksnis yra "išsiskirk, kad pritaptum". ir aš pati ten atsiradau, kur namai vienas kitą užstoja, kur civilizacijos erozija tarsi banga užlieja visas dykumas ir jas paverčia dar vienu prekybos centru. šitame pasaulyje eutanazija yra šventa kaip pagonybė, o kiekviena provokuojanti idėja tampa nauja religija. sveiki antvykę į dabartį. prašau prisijungti.
kur dingo visi tikri veidai ir tikros sielos? ar jos nėrė į nerį, į cigarečių nuorūkų gelmes, į kurias žvelgė kone kiekvienas padaras? aš jų niekur nebematau, tarsi ir vilnius, ir briuselis byra pro pirštus ir sutrypia mūsų viltis ir dvasios revoliucijos. geros jums nakties, nes po kelių minučių ant tilto turėklų stovės dar vienas jaunuolis suplėšytais džinsais, kuris turėjo viską, tačiau tai buvo niekas. vandenyje sublizgės jo žiebtuvėlis. juk kai ateina pabaiga, tik tada viskas prasideda.
dazed and confused. juk pasaulis yra milžiniškas dūmų debesis, kurį rūko visi tarsi alsuotų orą. jis kvepia ted nugent gitaros stygomis, tačiau aplinkui muzikos nei girdėt nei regėt. galbūt aš pati įžvelgiu tik tas pačias juodas mašinas, kurios praūžia pro mano pėdas. o ką aš čia veikiu?
ar lėktuvų ūžesys ir mašinų pypsėjimas mane atitraukia nuo realybės? juk per pastarąsias dienas mano smegenys kaip reikiant sinchronizavo nesvarbius paistalus. galbūt aš kaip paukštis sparnais išsukinėtais netūpiau savo distancijos pusiaukelėje ir (netyčia) tapau visuomenės auka. kažkur pasąmonėje aš vis dar ant ramunėmis padengtos žolės, kažkur 99 km nuo Stokholmo, kažkur 99 km nuo betono džiunglių ir sintetikos, kažkur, kur niekada nesu buvusi, tačiau viskas atrodo taip pažįstama, tikra ir neįrėminta. galbūt tai tik haliucinacija, tačiau ji amžina.
